- Kaip tapote šio Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) leidinio bendraautoriumi?
– Šio leidinio redaktorių grupė mane pakvietė bendradarbiauti parašant apie Lietuvos atvejį. Maždaug nuo 2002 m. bendradarbiauju su PSO ir gana aktyviai dalyvauju PSO Europos regiono biuro veiklose, be to, ir anksčiau esu prisidėjęs prie kelių knygų parašymo.
PSO Europos regiono biuro užsakymu studijas atlieka Europos sveikatos politikos ir sveikatos sistemų observatorija. Rengiamos įvairios studijos: tiek skirtos atskirų šalių atvejams, tiek palyginamosios. Ši studija, kurią rengiant ir aš dalyvavau, buvo skirta išanalizuoti, kaip įvairių šalių sveikatos sistemos reagavo ir tvarkėsi ekonominės krizės sąlygomis. Iš viso buvo išanalizuotos 47 šalys, iš jų 9 šalys žymiai išsamiau, tarp jų – ir Lietuva.
- Kaip šioje lyginamojoje studijoje atrodo Lietuva? Ar, lyginant su kitų šalių kontekstu, mums pavyko sušvelninti ekonominės krizės padarinius sveikatos sektoriui?
– Tai, kaip Lietuvos sveikatos sektorius tvarkėsi ekonominio nuosmukio sąlygomis, studijoje pristatoma sąlyginai palankiai. Nors krizė visą šalies ūkį ištiko nelabai tam pasiruošusį, tačiau toje sunkioje situacijoje tvarkėmės pakankamai neblogai. Teko sumažinti paslaugų kainas, bet išsaugojome paslaugų prieinamumą žmonėms, taigi jie nenukentėjo. Be to, buvo išsaugotas prioritetas šeimos medicinai bei prevencinėms programoms.
Šiek tiek koncentravome ligoninių teikiamas paslaugas, taip pat išsaugojome paskatas mažiau pacientų guldyti į ligonines, o daugiau jiems taikyti alternatyvių sveikatos priežiūros teikimo būdų. Taigi reziumuojant galima pasakyti, kad sveikatos paslaugų prieinamumas nenukentėjo, o gyventojų tiesioginės išlaidos sveikatos priežiūrai krizės laikotarpiu netgi šiek tiek sumažėjo.
- Ar buvo priimta konkrečių sprendimų, dėl kurių studijos rengėjai išskyrė Lietuvą kaip sėkmingą pavyzdį kitoms šalims?
– Studijos rengėjų buvome pastebėti ir gerai įvertinti už vadinamąjį vaistų planą. Dėl šio plano pavyko pasiekti, kad krizės metu kompensuojamųjų vaistų prieinamumas gyventojams netgi išaugo, kadangi pavyko ne tik sumažinti kompensuojamųjų vaistų kainas, bet ir pasiekti mažesnių pacientų priemokų už šiuos vaistus. Daugelį nustebino ir tai, kad, nors krizės sąlygomis drastiškai sumažėjo praktiškai visų Lietuvos ūkio sektorių finansavimas, tačiau sveikatos sektorius nukentėjo žymiai mažiau.
Tai lėmė mūsų sveikatos draudimo įstatymu įteisintas anticiklinis mechanizmas, kuris susieja valstybės biudžeto įmokas už gyventojus, kuriuos privalomuoju sveikatos draudimu draudžia valstybė, su už praėjusių metų šalies ūkio vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčiu. Ekonominio augimo sąlygomis šis mechanizmas nulemia kiek lėtesnį Privalomojo sveikatos draudimo fondo pajamų didėjimą, tačiau nuosmukio sąlygomis kompensuoja galimą sumažėjimą.
- Ko iš šios patirties galima pasimokyti? Galbūt kai ką ir Lietuva sveikatos sektoriuje galėjo padaryti geriau?
– Yra tokia sparnuota frazė – nepražiopsok geros krizės. Juk per krizę susidaro palankesnės sąlygos priimti pribrendusius, būtinus, bet ekonominio augimo sąlygomis atidėliojamus sprendimus. Sakyčiau, kad Lietuva šia galimybe pasinaudojo tik iš dalies. Tokia išvada pirmiausia susijusi su mūsų ligoninių sektoriumi. Dar iš sovietmečio paveldėjome jį didelį ir nepakankamai efektyvų. Mažesnėse ligoninėse trūksta gydytojų specialistų – juos tenka kviestis iš kitur ir mokėti žymiai daugiau nei vietiniams specialistams.
Trūksta ir pacientų – yra ligoninių, kuriose iki 30 procentų lovų yra tuščios. Tokiais atvejais nėra išnaudojama ir brangi įranga, ligoninė tampa ekonomiškai nuostolinga, o tada neišvengiamai nukenčia sveikatos paslaugų kokybė ir pacientų saugumas. Krizė šias problemas apnuogino ir pagilino. Nors dabar jau gyvename nebe krizės sąlygomis ir sveikatos sektoriaus finansavimas, nors ir lėtai, tačiau didėja, bet finansavimo poreikiai auga dar greičiau.
Juk siekiame, kad didėtų gydytojų ir slaugytojų atlyginimai, kurie dar labai atsilieka nuo labiau pažengusių šalių, brangsta ir įranga, vaistai bei paslaugos. Todėl, matyt, reikėtų sekti kaimyninių šalių pavyzdžiu ir ryžtingiau veikti sutvarkant ligoninių sektorių. Vyriausybę jau yra pasiekęs projektas dėl Ketvirtojo sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo etapo. Tikimės, kad jo rezultatai leis koncentruoti ligoninių teikiamas paslaugas, efektyvinti jų tinklą ir taip užtikrinti gyventojams geros kokybės ir saugių paslaugų prieinamumą.
