Kauniečių bendraamžių Kristinos ir Povilo Strolių verslas ir šeima auga tolygiai. Kai daugiau nei prieš penkiolika metų juodu susitiko ir pradėjo drauge dirbti, šeimos gyvenimas taip pat sparčiai klostėsi. Kristina įsiliejo į Povilo šeimos verslą ir jau dešimtmetį juodu yra interjero tekstilės bendrovės „Audrineta“ ir namų aromatais prekiaujančios įmonės „Krispo“ bendraturčiai.
Apie penktą negalvojo
Kai Kristina pagimdė trečią vaiką – sūnų Beną, susituokė su Povilu ir ta pačia proga pakrikštijo mažylį. Šįmet verslininkai ne tik mini dešimtąsias santuokos metines, bet ir gyvena penktos atžalos laukimu.
„Kai gimė ketvirtas vaikas, manėme, kad visko užtenka, daugiau atžalų nereikia. Bet penktas – jau pakeliui, vadinasi, taip turi būti. Ne veltui Dievas man tuos vaikus siunčia, vadinasi, turiu energijos. Labai džiaugiamės, kad gims sūnus, nes su seserimis augančiam Benui bus linksmiau“, – pasakojo K.Strolienė.
Verslininkė niekada nemanė, kad bus daugiavaikė mama. Kristina vaikystėje augo su broliu, giminėje nebuvo daugiavaikių šeimų. Tad ji įsivaizdavo, kad turės tik vieną vaiką, kad galėtų daug keliauti po pasaulį.
Nors Povilas vaikystėje taip pat augo su broliu, susipažinęs su Kristina jai sakydavo, kad nori turėti didelę šeimą.
Moteris jo žodžius praleisdavo pro ausis, juk ne viskas priklauso nuo norų. Bet plečiantis verslui didėjo ir Strolių šeima.
Kai Kristina laukėsi ketvirto vaiko – Elenos (3 m.), vyras turėjo jai prižadėti, kad labai daug prisidės auginant šį kūdikį. O kai moteris pajuto po širdimi plazdant penktą gyvybę, vyrui jokių pažadų nebereikėjo duoti – sutuoktiniai ir darbe, ir namuose išmoko būti lygiaverčiais partneriais.
Paauglei – išskirtinis dėmesys
Elzei – 15 metų, Sofijai – vienuolika, Benui – dešimt, Elenai – treji, tad visų atžalų poreikiai skirtingi. Atrodytų, per dieną neįmanoma suspėti išspręsti kiekvieno problemų, rūpesčių, pasidalyti džiaugsmais, bet tik ne Kristinai.
„Mama yra viena, o vaikų amžius ir charakteriai, poreikiai ir problemos skirtingi, tad tokia situacija primena namų tvarkymą – vieną kampą apsitvarkai, o kitas jau griūva“, – juokėsi K.Strolienė.
Kam pirmiausia reikia pagalbos ar papildomo dėmesio, prie to mama ir skuba. Vyriausiai dukrai – paauglystė, todėl Kristina nenori pro pirštus praleisti to etapo, stengiasi įsiklausyti į atžalą, pastebėti jos nuotaikas.
Elzė – ramiausias vaikas šeimoje, romantiška. Jai labiausiai reikia mamos dėmesio, bet šito dukra niekada nepasako, tai pajunta Kristina. Tik jaunesnieji vaikai, kai jiems reikia dėmesio, mamą pasiima už rankos ir nusiveda pabendrauti.
Kai Elzė tampa liūdnesnė, Kristina supranta, kad joms reikia pasikalbėti, išsiaiškinti problemas, kurias dukra linkusi nutylėti. Ji pirma neprašo mamos pagalbos, nes mato, kad ši ir taip turi nemažai reikalų, namuose kartais būna pavargusi.
Tik budri mamos akis tarsi kiaurai mato paauglės vidinį pasaulį.
Beveik kaip dvynukai
„Sunkiausia antram ir trečiam vaikui, nes jiems lieka mažiausiai dėmesio. Atrodo, kad jie patys savo reikalus tvarkosi. Sofija ir Benas mums – kaip vienas vienetas, pametinukai ir patys vienas be kito neįsivaizduoja gyvenimo ir jo kitokio neatsimena“, – pasakojo K.Strolienė.
Net kai Sofija su Benu ruošėsi Pirmosios Komunijos sakramentui, į kunigo klausimus brolis su seserimi atsakinėjo vienas už kitą.
Dvasininkas pasiteiravo, ar jie dvynukai. Juodu linktelėjo galvą – esą kunigui patvirtino, kad dvynukai. Bet greičiausiai pametinukai ir patys įsivaizduoja, jog jie – dvyniai, nes neatsimena, kad būtų buvę ne kartu.
Elena – šeimos bosas. Taip savo jauniausią atžalą apibūdino mama.
Kai Kristina rytais mažylę nuveda į darželį, pavakare ją pasiima seserys ar brolis, nes ugdymo įstaiga yra už Strolių namo tvoros. Nors vyresnėliai pasiskirstė dienas, kuriomis pasiims sesutę iš darželio, Elena kartais pakeičia grafiką – pasako, kas ją tą dieną turėtų parvesti.
K.Strolienė patikino, kad vyras pažadą dėl ketvirtosios atžalos auginimo įvykdė su kaupu: „Jeigu būčiau vargusi viena, tikrai nesilaukčiau penkto vaiko.“
Vaikus augina abu
Kristina su vyru viskuo dalijasi po lygiai.
„Taip nebuvo, kad vyras dirba, o aš auginu vaikus ir nesumerkiu akių“, – sakė verslininkė.
Pora dirba vienodai, nes tai – šeimos verslas, nors jų funkcijos darbe skirtingos. Kristina atsakinga už kasdienę veiklą, darbuotojų poreikius, salonų priežiūrą, Povilas – už įmonių strateginius planus, pastatų įrengimą.
„Iš mūsų nėra kam išeiti ilgam laikui auginti vaikų – abu pasiskirstome jų priežiūrą.
Ketvirtas vaikas buvo tokio gerumo, kad kūdikį pasiimdavome su savimi į biurą. Nepajutome, kaip jai sukako treji metai, nes dukra nei naktimis verkė, nei kokių didelių rūpesčių kėlė.
Gal dėl to taip jautėmės, kad tai – ketvirtas vaikas ir patys į jį ramiau žiūrime, nestraksime dėl kiekvieno kaprizo. Elena puikiai įsiliejo į vyresniųjų vaikų draugiją, visi jie auga kartu“, – motinystės patirtimi dalijosi K.Strolienė.
Laikosi dienotvarkės
Partnerystė versle ir šeimoje K.Strolienei leidžia ramia širdimi laukti į šį pasaulį rugsėjį ateisiančio kūdikio. Tad ji nebijo, kaip reikės sustyguoti dienotvarkę, kad viską spėtų kaip iki šiol.
„Aš turiu rūpintis tik savo sveikata, kad man būtų gerai – laiku pamatyčiau, jog trūksta vitaminų“, – patikino Kristina.
Moteris laikosi griežtos dienotvarkės – susirašo darbus pavalandžiui, nes kitaip jos kasdienybė būtų chaotiška.
Pirmoje dienos pusėje ji visada planuoja darbo susitikimus, po penkioliktos valandos prasideda vaikų būreliai, tuomet reikia pasirūpinti, kad jei negalės jų nuvežti, teks iškviesti pavežėją. Turint verslą ir didelę šeimą reikia turėti nemažai organizacinių sugebėjimų.
„Neturiu aš didelių poreikių savęs lepinti. Jei tikrai jaučiuosi labai pavargusi, ypač dabar – nėštumo metu, kartais kokią valandą išbraukiu iš dienotvarkės ir pamiegu“, – paaiškino Kristina.
Neseniai laisvalaikiu verslininkė su vyru dar žaidė padelio tenisą, bet įpusėjus nėštumui ji ruošiasi pereiti prie pilateso pratimų.
„Jaučiuosi keistai, kai visi žiūri į mano augantį pilvuką, o aš lakstau su rakete. Bet sportuodama atsipalaiduoju, apie nieką negalvoju. Gydytoja jau patarė nebelakstyti, tačiau aš visąlaik pasikliauju nuojauta, be to, Povilas mane aikštelėje saugojo“, – grįžti į aikštyną jau po gimdymo nutarė K.Strolienė.
