Dalijamės knygos ištrauka.
Tai kada vaikai?
Apie viską iš pradžių. Nuo pat tos akimirkos, kai du žmonės užmezga romantiškus santykius, aplinkiniai nesnaudžia. Jie iš slaptų stalčiukų pradeda traukti sunkiąją artileriją – klausimus. Pirmiausia puola vyrą. „Kada pasipirši? Ko lauki? Kiek čia gyvensit skudurus sumetę?“ Po piršlybų – kada vestuvės? „Oi, laukiam baliaus!“ Kiti, drąsesni, pažeria ir liaudies išminties: „Nelauk, vesk, kiek čia šlapinsies ant rūtų!“ Neatlaikę spaudimo du jauni žmonės pagaliau tampa šeima. Ak, atleiskit, ne šeima, nes iki ŠEIMOS dar šiek tiek trūksta. Kada vaikai? Ir sulig šiuo klausimu baigiasi moters apsisprendimo teisė. Kada susilaukti vaikų ir ar apskritai jų turėti, nusprendžia kiti, dažniausiai mažai pažįstami žmonės. Jau laikas! Ar tu nori būti sena mama? Tai tu dar nesilauki? Vaikotės madų, todėl tipo vaikų nenorit ir sau gyvenat? Ir taip per kiekvieną susitikimą, kiekvienus šeimos pietus, išvykas, šventes... Tai kaip nesibaigiantis klausimų be atsakymų maratonas. Bet juk taip smagiau, ar ne? Juk nė vienas nepasivargins suprasti, kad galbūt ne viskas priklauso tik nuo noro. Deja, bet ne visiems taip lengva susilaukti vaikų. Tačiau dėl to kitiems tik smagiau – turi daugiau laiko klausimais užberti.
O kas tuo metu vyksta moters galvoje? Ji vis dažniau pagauna save galvojančią, kad gal aplinkiniai tikrai teisūs, gal jau pats metas susilaukti vaikelio. Juk ir dauguma draugų jau sūpuoja mažylius. Ji tampa savo minčių įkaite. Dar blogiau, jeigu nusprendusi pabandyti taip greitai, kaip norėtų, vaikelio nesusilaukia. Tada į pagalbą ateina visagalis guglas, randama šimtas viena priežastis, kodėl tas gandras neaplanko, žinoma, tarp jų ir populiariausios „jums vėžys“ ir „greitai mirsite“. Apima panika, depresija, kaltinimai ir vaikelio užsimezgimas vis labiau tolsta.
Aš tikrai buvau viena iš tų, už kurią bandė suplanuoti kiti, bet toli gražu nesiruošiau tam pasiduoti. Su vyru kartu esame daugiau nei aštuonerius metus, dvejus iš jų – santuokoje. Apie vaikus tikrai pasikalbėdavome, bet viskas ėjo tarsi pagal planą: piršlybos, nuosavas būstas, vestuvės, o tik vėliau įpėdiniai. Vaikai man visada labai patiko, o ir draugės puikiai tvarkėsi su mamos pareigomis, bet viduje vis tiek kirbėjo, kad gal dar ne laikas. Atrodė, kad ir pinigų per mažai, ir žinių apie vaikų auginimą ne tiek daug, ir karjera nepadaryta. Tačiau tikriausiai niekada nėra tinkamo laiko. Juk galima rasti aibę priežasčių, kodėl šiuos reikalus reikia atidėti. Tik kažkodėl apie tai nesusimąsto mamos, kurios savo vaikus palieka gatvėje. Bet, žinoma, kas aš tokia, kad teisčiau.
Visada įsivaizdavau, kad, kai tik sugalvosiu pradėti vaikelį, tai įvyks iš karto. Na, žinot: kartą nesisaugai, pyst ir yra. Turbūt tokios naivios moterys išnyko kartu su dinozaurais, bet aš tikrai taip maniau. Galbūt todėl, kad nuo mažens man taip buvo kalama į galvą. Gal taip mama, kuri trisdešimt metų dirba akušere ir yra mačiusi daugybę jaunų mamų, norėjo mane apsaugoti nuo neplanuoto nėštumo? Bet man iš pirmo karto nepavyko, nors neapsigaukite – tikrai būna, kai pavyksta. Tikriausiai įsivaizduojate mano reakciją, kai kitą mėnesį mane sėkmingai aplankė mėnesinės. Kaip čia taip? Neužkibo? Hmmm... įdomu. Nusprendžiau galvos dėl to nesukti, nes ir ginekologas, pas kurį lankiausi, patikino, kad visiškai normalu metus dirbti, užsiimant tuo reguliariai, skaičiuojant vaisingas ir nevaisingas dienas. Na, jau ne! Tikrai nenorėjau, kad man tai taptų darbu, kuris neteikia nei džiaugsmo, nei malonumo. Todėl su vyru sutarėm: kaip bus, taip bus, jeigu per metus nepavyks, kreipsimės į specialistus (aišku, iki tol būsiu išguglinusi visus įmanomus straipsnius). Mėnesiai pradėjo eiti... Tik nepamirškit, kad visi tie „kada vaikai?“, „tai jau planuojat?“ niekur nedingsta, tik dažnėja. Žinoma, aš buvau paruošusi atsakymus, nes ką tu čia, žmogau, suplanuosi. Planuok, kiek nori, o Dievo keliai nežinomi. Taigi pirmus planavimo mėnesius vis galvodavau, kad jau dabar tai tikrai bus, nes manęs moteriška nuojauta juk neapgaus, o kur dar motiniškas instinktas. Bet kaip nėr, taip nėr. Laikui bėgant, visai pamiršau, kad kažko laukiu, nes gyvenimas tiesiog ėjo įprasta vaga. Ir tada nutiko TAI...
Susiradai vaikiną žavų,
Sakyk greičiau, kada vestuvės tavo?
Nespėjo žiedo jis užmauti –
Kada vaikai, gana jums laukti?
Vos gimus mažuliukui,
Ruošk kraitį vėl naujam broliukui.
Ir šitaip sukas klausimų galybė.
Kada, kodėl, su kuo – kažkokia beprotybė!
Bet kaip tu būsi ant viso šito dėjus,
Jeigu tau trisdešimt, o tu dar netekėjus?
Kaip tu atrodysi prieš liaudį,
Kuriai visai nenusispjauti,
Kodėl vaikų tu neturi,
Nenori, o gal negali?
Bet žinot, ką jums pasakysiu?
Man visa šitai taip įgriso.
Visiems kitiems nurodinėt paliaukit
Ir vieną kartą – užsičiaupkit!
#blogmamė
Aš laukiuosi.
