- Gerda, jus galima apibūdinti daugybe skirtingų epitetų – kokiomis veiklomis šiuo metu užsiimate ir kvėpuojate?
– Išgirdus tokį klausimą, mane dažnai lengvai „išpildavo“ prakaitas, nes visada veikiau kiek daugiau, nei klausiantysis bus pajėgus išklausyti vienu kartu (juokiasi), nes negalėdavau ir iki šiol negaliu glaustai ir konkrečiai pasakyti: „esu fotografė, fotografuoju kūdikius ir šeimas“. Ne, nes tai ne apie mane. Taip, keletą metų tuo užsiimiau, bet ir tada tai nebuvo vienintelė mano veikla.
Kai laukiausi antro vaiko, pinigus uždirbau iš pedagoginio darbo, tačiau ir tada negalėdavau kalbėti tik apie šią sritį, nes be galo domėjausi psichologija ir savanoriavau „Vaikų linijoje“.
Be to, aktyviai studijavau prancūzų kalbą ir laikiau jos tarptautinius egzaminus, o laisvalaikiu rašiau autorinius straipsnius žurnalams (esu baigusi žurnalistikos magistro studijas) ir iš anglų kalbos verčiau knygą vaikams.
Matote, iš tiesų gali „išprakaituoti“ (kvatoja). Bet dėl to tikrai nesijaučiu kažkokia nuostabi superherojė. Atvirkščiai, mano devyndarbystė turi savo kainą. Reikia labai gerai mokėti valdyti savo laiką, reikia savidisciplinos, motyvacijos ir daug energijos, jei noriu įgyvendinti bent daugiau nei pusę savo idėjų.
Pasitaiko ir duobių, kai noriu tiek daug, kad neapsisprendžiu, nuo kurio sumanymo pradėti ir taip nepradedu visai arba užsibrėžiu per daug, kad galėčiau be įtampos įgyvendinti, ir „perdegu“. Gali veikti, ką nori, bet negali veikti visko.
Šiuo metu nemažai laiko skiriu socialinių tinklų turiniui kurti. Kovo mėnesį, kai šalyje buvo paskelbtas visuotinis karantinas ir visos ugdymo įstaigos staiga užvėrė duris, pradėjau projektą „Namų darželis“ (instagrame: @gerdalies).
„Facebook’e“ sukūriau ir uždarą grupę „Namų darželis: alfa kartos ugdymas“, skirtą tėvams ir pedagogams ir apjungiančią jau beveik 1000 narių. Kadangi pati auginu du mažus ir aktyvius vaikus, o be dienos ritmo, rutinos struktūravimo, namuose būtų, švelniai tariant, chaosėlis, tai nemačiau kitos išeities kaip tik imtis udgymo proceso savo namuose organizavimo.
Tuo metu kaip tik ruošiausi savo naujos el. parduotuvės, savo subrandinto verslo, paleidimui, tačiau atidėjau tai į šalį, nusprendžiau nesipriešinti pasikeitusioms sąlygoms, o atvirkščiai, paversti jas privalumu ir pabūti su savo vaikais.
Iš vakaro suplanuodavau visas ateinančios dienos veiklas, kad būtų lavinama kuo daugiau skirtingų kompetencijų, o ant lentos kiekvieną rytą parašydavau „Ryto laišką“ su data ir tos dienos laukiančiomis veiklomis. 9 val. ryto mano vaikai atsinešdavo kėdutes ir sėsdavo į „Ryto ratą“ (šypsosi).
Darėme daug eksperimentų, atlikdavome akademines užduotis, žiūrėdavome vaizdo medžiagas apie augalus, gyvūnus, labai daug dainuodavome, žaisdavome, vaidindavome. Kelias savaites iš eilės su vaikais kūrėme „Vilko teatrą“, o po to pradėjome „Emocijų penktadienį“, 8-nių emocinio intelekto lavinimo mini pamokėlių ciklą, kuomet kiekvieną penktadienį aš suvaidindavau siužetą apie vis kitą emociją ir kartu su vaikais reflektuodavome.
Daugelį mūsų užsiėmimų filmuodavau, fotografuodavau, montuodavau ir dalindavausi jais socialiniuose tinkluose. Tėvų ir pedagogų padėkos, įsitraukimas ir prašymai kelti visko kuo daugiau, nes jų vaikas tik pabudęs eina tikrinti mano naujo turinio, neleido pavargti ir sustoti.
„Namų darželis“ socialinėse medijose veikia ir dabar, tik kiek mažiau intensyviai. Rudens viduryje kartu su edukologe ir šeimos ugdymosi studijos įkūrėja Jovita Starkute kūrėme bendrus planus, bet užgriuvus antrai karantino bangai, prisistabdėme.
Todėl grįžau prie savo verslo idėjos ir pagaliau paleidau į pasaulį rankų darbo aksesuarų kūdikiams el. parduotuvę – www.mamis.lt. Taigi „Mamis“ šiuo metu yra ta sala mano galvoje, į kurią plaukia didžiausi mano minčių laivai.
– Kaip kilo mintis įkurti „Mamis“?
– Mano 5 mėnesių kūdikis pradėjo dažnai verkti, mažai valgyti ir sunkiai užmigdavo, nors visada buvo ramus, kantrus ir linksmas vaikas. Paaiškėjo, kad to priežastis – pradėję kaltis dantukai ir skaudančios dantenos.
Čiulptuko jis nepripažino, o „parduotuviniai“ kramtukai irgi nedžiugino. Būdavo nepatogu suimti, per daug ryškios spalvos, labai dažnai reikėdavo plauti, plastmasė greit nusidėvėdavo nuo mėtymo. O labiau pasidomėjusi naujais moksliniais tyrimais, sužinojau, kad geliu ar vandeniu pripildyti kramtukai gali būti kenksmingi kūdikiams, net jei ant jų pakuotės nurodyta, jog jie netoksiški. Tai mane sukrėtė.
Pajungus savo žurnalistės profesiją, radau mokslu pagrįstų įrodymų, kad medienos kramtukai yra antibakteriniai ir jų sudėtyje natūraliai nėra jokių priedų. Labai palankiai vertinamas ir maistinis silikonas, kuris, pasirodo, yra visiškai natūralios kilmės: jo sudėtyje tik silicis, gaunamas iš smėlio ar kvarco mineralo, ir deguonis. Be to, jis atsparus karščiui ir šalčiui, neturi kvapo, yra lengvai prižiūrimas ir itin malonus mažylio maudžiančioms dantenoms.
Moksliniai tyrimai akivaizdžiai rodė (ir rodo), kad medis, ypač buko kietmedis ir klevas, bei maistinis silikonas yra tinkamiausios medžiagos kūdikių kramtukams. Tai kas gi man beliko? (juokiasi). Žinoma, sukurti patį geriausią kramtuką! Tiksliai susirašiau, kas mano kramtuką paverstų tuo „pačiu pačiausiu“. Dominavo trys žodžiai: organiškas, saugus, stilingas. Už jų ir užsikabinau. Jie mane įkvėpė ir tapo mano vidiniu manifestu.
– Taigi, nuo ko viską pradėjote?
– Pirmiausia, susiradau patikimus medienos ir maistinio silikono gaminių tiekėjus, turinčius visus reikalingus saugumo sertifikatus. Tai užtruko keletą mėnesių, bet nuostabūs dalykai neįvyksta taip staiga, kaip galbūt norėtume.
Ilgai paplušėjusi su tiekėjais ir suradusi „tas“ medžiagas, kurių man reikia, tvirtai nusprendžiau, kad būtų be galo savanaudiška tą „nuostabųjį“ kramtuką pagaminti tik savo vaikui. Ir tada pradėjau mąstyti kiek plačiau.
Panorau, kad kuo daugiau kūdikių turėtų iš tiesų kokybiškus kramtukus, kurie atsotų net čiulptuką. Tada mano galva virte užvirė naujomis idėjomis, o netrukus kilo ir prekinio ženklo pavadinimas – „Mamis“.
Jo gimimo dieną prisimenu puikiai. Prausiausi duše, kai išgirdau savo 5-metę šaukiant mano vyrui: „Jokūbui reikia mamio!“. „Mamis“ – taip ji dažniausiai vadindavo mane. Mažasis broliukas stipriai verkė, o didžioji sesė ieškojo išeities. Ir tada aš, lyg kokia filmo herojė (pačiai juokinga prisiminus) duše šyptelėjau sau: „taip!“.
Juk mama visada buvo ir yra kūdikiui numeris pirmas, pats reikalingiausias dalykas pasaulyje. Tačiau dygstant dantukams ar mamai trumpam nesant šalia, jį nuraminti gali „Mamis“ – kramtukas, laikikliu pritvirtintas prie rūbelių, kvepiantis natūralia mediena, kokosu ar raminančiu eteriniu aliejumi. Tą patį vakarą nusipirkau internetinio puslapio pavadinimą. Man jis atrodė toks šaunus, kad nebuvo verta net svarstyti.
– Idėja kilo prieš 2 metus, o elektroninę parduotuvę paleidote tik dabar. Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Ne viskas taip paprasta. „Kilometriniai“ žaislų saugos nuostatai, į burną dedamų žaislų reikalavimai, būtini atlikti laboratoriniai tyrimai – tik lašas jūroje. Norėdama sukurti tą nepakartojamą kramtuką, turėjau išstudijuoti medžio ir maistinio silikono chemines savybes, jų suderinamumą su natūraliais impregnantais, patvarumą ir, galiausiai, per daugybę bandymų, atrasti įvairiapusiškai geriausią kramtuko gamybos būdą.
Tada dar turėjau sukurti skirtingas savo gaminių kolekcijas ir tik tada kurti internetinę parduotuvę. Pastarąją buvau suplanavusi susikurti pati su šiokia tokia savo vyro pagalba. Bet tai reiškė, kad taip pat turėsiu išmokti kurti elektroninę parduotuvę.
Neslėpsiu, buvo momentų, kai visko pasidarė per daug. Kai saugumo kriterijus pradėjo rimtai „nesutarti“ su estetiniu, kai darbo valandos ir investicijos į geriausias medžiagas atrodė per didelės ar kai sudrebėdavo pasitikėjimas savimi.
Vienu iš tų momentų padariau pertrauką. Užsiėmiau kita veikla: rašiau, fotografavau, kūriau veiklas vaikams.
– Buvote pakviesta dalyvauti tarptautiniame „Mommypreneurs“ verslių mamų projekte. Ar ten keliavote su „Mamio“ idėja? Kuo šis projektas jums buvo naudingas?
– Labai tinkamas klausimas, nes kaip tik tuo metu, kai buvau savo verslo „pertraukoje“ ir kiek abejojau savo verslumo įgūdžiais, gavau kvietimą dalyvauti projekte. Organizatoriams patiko „Mamio“ idėja. Projektas turėjo trukti 3 mėnesius ir vykti Vilniuje vėlais rudens ir žiemos vakarais. Aš esu iš Kauno, namuose turėjau metukų su trupučiu sūnų, o vakarais iš darželio grįždavo vyresnėlė, todėl rimtai svarsčiau, ar dalyvauti.
Labiausiai tuo metu mane palaikė vyras. Jis sutiko išleisti mane du kartus per savaitę nuo 17 val. iki 23 val. (kartais iki 00 val.) vykti į Vilnių. Kaip tik prieš mėnesį jau buvau nutraukusi maitinimą krūtimi, todėl labai svaraus argumento nedalyvauti nebuvo.
Su dar keliomis kaunietėmis jau sutemus sėsdavome į mašiną ir klegėdamos apie savo verslo idėjas dumdavome į Vilnių. Žinoma, tikėjau, kad projektas „išjudins“ „Mamį“. Ir „išjudino“.
Tiksliai negaliu pasakyti, ar „Mommypreneurs“, ar tiesiog laiku padaryta pertrauka, bet akyse vėl sužibo noras sukurti „patį geriausią“ kramtuką ir dar daugiau. Projekte mus skatino pasirašyti tikslų verslo planą, kuo tiksliau įsivardinti tikslinę auditoriją, pasiskaičiuoti įmanomus potencialių klientų srautus.
Buvo ir labai įkvepiančių pranešimų, praktinių užduočių, kas man ir buvo naudingiausia. Tada ėmiau kurti savo prekinį ženklą, pirmuosius derinius, o saugumas ir dizainas pamažu ėmė rasti bendrą kalbą. Netikėjau ir iki šiol netikiu, kad detalus verslo planas ir visi tie skaičiavimai, numatymai pačioje sumanymo pradžioje turi realią naudą.
Tai yra geriau negu nieko nedaryti, bet man priimtinesnis pasitikėjimo savo motyvacija, intuicija ir širdimi modelis. Bent jau pradžioje. Kad reikalai apskritai „judėtų“, neapimtų nusivylimas ar stabdantis perfekcionizmas. Tikiu, kad reikia kurti tai, kas viduje kelia revoliuciją, kas tuo metu atrodo teisinga. O visa kita susitvarkys savaime.
– Kokių veiksmų ėmėtės toliau? Kada ir kaip gavote pirmąjį užsakymą?
– Pasibaigus projektui, užsidegusi gaminau kramtukus ir jų laikiklius, su vienokiu mazgu, su kitokiu, kad atrasčiau tinkamiausią būdą, kūriau kolekcijas, bet kaip tik tą patį mėnesį kelioms savaitėms su vyru turėjome išvykti į Balį, po to Singapūrą. Per paskutines kelias dienas iki skrydžio ne lagaminą susikroviau (tai padariau paskutinę naktį), o sukūriau „Mamio“ logotipą, etiketes, pasitvirtinau savo gaminių saugumą, padariau kelių kolekcijų fotosesiją ir susikūriau el. parduotuvę „Facebook“ socialiniame tinkle www.facebook.com/mamisorganic.
Tą pačią dieną, kai įkėliau pirmuosius KAI kolekcijos gaminius, sulaukiau užsakymų. Jaučiausi toje fantastiškoje „flow“ būsenoje.
– Kokių investicijų reikėjo verslo pradžiai ir kam?
cKadangi savo individualią įmonę buvau sukūrusi dar tada, kai užsiėmiau fotografija, tuo rūpintis nebereikėjo. Todėl pirmiausia turėjau įsigyti daug kramtuko ir jo laikiklio sudedamųjų dalių: medienos ir maistinio silikono karoliukų, užsegimų, virvelių ir t. t.
Kai atkeliavo mano pirmasis užsakymas ir reikėjo viską pasverti, suskaičiuoti, surūšiuoti, tai pusė namų buvo nukloti karoliukų pakuotėmis ir kitomis priemonėmis.
Žaliavas užsakinėjau kuo įvairesnes spalvomis, formomis, funkcijomis, nes nežinojau, kas labiau pasiteisins. Atsižvelgdama į biudžetą, žinoma, pirkau apgalvotai, dėliojausi variacijas, galimus kramtukų ir jų laikiklių derinius. Taip radau savo spalvų gamas, savitą stilių.
Po to sekė išlaidos mano gaminių pakavimo, siuntimo priemonėms, etikečių spausdinimui.
„Mamio“ logotipą ir visą prekinio ženklo dizainą, naudodama įvairias kompiuterines programas (su kuriomis irgi turėjau išmokti dirbti), susikūriau pati, todėl atskiro žmogaus samdyti nereikėjo.
Pradžioje stengiausi didžiausias investicijas skirti kokybiškoms žaliavoms, tai labai daug ką dariau pati. Po reikalingų priemonių, mano energija, skirtas laikas ir meilė buvo antra didelė investicija.
– Kokius produktus dabar siūlote?
– Užsukę rasite 3 pagrindines kategorijas: kramtukai, čiulptukų-kramtukų laikikliai ir mamos karoliai. Kramtukus galima rinktis iš 7 skirtingų kolekcijų, o laikiklius jiems – iš trijų. Mamos karolius galima derinti prie kramtuko ir laikiklio arba kurti unikalų dizainą.
Į bene kiekvieną gaminį galime įdėti mažylio vardo raides, pagamintas iš saugaus kramtukams skirto maistinio silikono. Taip daiktas įgyja dar didesnę išliekamąją vertę ir gali tapti puikia ilgaamže dovana kūdikiui.
Visai neseniai įtraukiau karolius mamoms, nes tai nuostabus daiktas mamai, auginančiai kūdikį. Juos gaminu tokius, kad derėtų prie beveik visokios aprangos ir puoštų mamą, o mažylis, būdamas ant rankų, galėtų juos tyrinėti, dėti į burnytę ir masažuoti savo dantenas. Beje, karolių užsegimas ypatingas – kūdikiui stipriai patraukus karolius, jie nusisega, bet užsegimas nesulūžta, o karoliai nenutrūksta, lieka kokie buvę ir tereikia juos vėl vienu paspaudimu užsisegti.
– Kokios savybės jums padeda kuriant savo verslą?
– Mane nuo pat vaikystės vedė smalsumas. Patirti, sužinoti, paliesti, išragauti, išbandyti, iki galo išsiaiškinti. Imuosi dalykų, kurių niekada nesu bandžiusi, susiduriu su sunkumais, bet man įdomu juos išspręsti.
Būna ir taip, kad jaučiuosi lyg su orkaitės pirštinėmis stengčiausi suverti ant siūlo smulkiausius karoliukus, atrodo, neįveiksiu. Bet padedama smalsumo įveikiu ir tai. Toks, manau, daugelio kūrėjų himnas. O vienos žurnalistės žodžiais, tokia jau ta disciplinuotų netikėlių daina (juokiasi).
Taip pat, manau, versle labai naudinga daug klysti ir iš to pasimokyti. Ištikus nesėkmei nesustoti. Sukapoji nesėkmę į gabaliukus ir panaudoji kaip masalą kitai idėjai pagauti. Dar nesu pilnai prisijaukinusi baimės suklysti, bet po truputį link to judu.
Ir, žinoma, verta prisiminti, kad tobulo laiko pradėti niekada nebus. Neblogas planas šiandien yra geriau, nei tobulas planas rytoj. O ir loginis paaiškinimas, kodėl nusprendei būtent to imtis, tikrai ne visada privalomas, kaip ir detalus verslo planas. Darai tai, kas tau tuo metu kaitina kraują ir nesvarbu, ką apie tave pagalvos. Laimingi žmonės – patys reikalingiausi pasauliui.
– Papasakokite apie savo vaikučius – kaip sekasi suderinti vaikų priežiūrą ir savo visas veiklas?
– Barbora ir Jokūbas yra labai aktyvūs, smalsūs, kūrybingi. Vyresnių kartų atstovams tai būtų „nepatogūs vaikai“ (kvatoja). Juk prieš kokius 40 metų, tylus, mokyklos suole iškrakmolinta apykakle, ant stalo sudėtom rankytėm, viskam pritariantis, daug neklausinėjantis vaikas buvo laikomas idealu. Dabartiniai vaikai reikalauja daugiau dėmesio, todėl suderinti buvimą su jais ir tuo pačiu realizuoti savo idėjas nėra lengva. Turi atseikėti ne vieną kilogramą kantrybės ir išmokti kuo daugiau savo dalykų atlikti su jais.
Gimus Barborai, jau antrą ar trečią savaitę, ją bemaitindama, rašydavau straipsnius, kiek vėliau – veždavausi ją kartu į fotosesijas: pamaitinu, užmigdau vežime ir bėgu fotografuoti. Dabar irgi, kai būnu užsiėmusi užsakymų gamyba, pastatau jai stalą šalia, ji pasiima savo karoliukų ir dirbam kartu.
Per pirmą karantiną, kai intensyviai darbavomės su „Namų darželiu“, su vaikais buvom komanda (nors Jokūbui buvo dar tik 1,5 metukų). Jie žinodavo, kad savo veiklas filmuojam ir fotografuojam tam, kad galėtume pasidalinti su kitais vaikučiais ir tėveliais. Suprasdavo, jei eksperimentą reikėdavo pakartoti dar kartą.
Būdavo ir sunkių momentų, kai jie abu mane žadina „Ryto ratui“, o aš nepajėgiu atplėšt akių, nes beveik visą naktį montavau filmuotas medžiagas, kūriau naujas veiklas ir dar privalėjau paverst namus gyvenamais. Kažkada pabudus net pasakiau: „nebus šiandien jokio Ryto rato ir jokių veiklų“, bet pati išsigandusi savo žodžių, šokau iš lovos ir improvizuodama suorganizavau smagią, kiek laisvesnę dieną.
Dabar, kai vaikai jau gali lankyti ugdymo įstaigas, visą dieną skiriu savo darbams, o vakarą ir savaitgalius – jiems.
– Ar jau galvojate kaip plėsitės ir ką papildomo siūlysite?
– Dabar parduotuvėje jau galima rasti ir namų interjero detalių, mano pieštų darbų. Planuoju įtraukti daugiau kūdikių ir vaikų kambario puošybos detalių, vaikų švenčių dekoro. Pradėjau kurti tinklaraštį, kuris dar tikrai plėsis.
Nuo pat idėjos pradžios turėjau daug sumanymų ateičiai. Kartais niekaip neatlikdavau bazinių „Mamio“ „namų darbų“, nes mintys sukosi, kaip su savo verslu pasaulį padaryti geresniu.
Vis nedavė ramybės mintis, kad į savo gamybos procesą norėčiau įtraukti žmones, kurie negali užsiimti daugeliui įprasta veikla (mokykla, universitetas, darbas komandoje). Išmokyti gaminti tuos, kurie serga lėtinėmis ligomis, vaikus, ilgai nuobodžiaujančius ligoninėse, ar kaip terapinį užsiėmimą įtraukti į psichologinių sunkumų turinčiųjų rutiną. Taip jie galėtų užsidirbti, o jų gyvenimuose galbūt atsirastų didesnis prasmės pajautimas.
Taip pat planuoju sukurti skirtingas kramtukų, laikiklių ir mamos karolių kolekcijas, skirtas įvairioms remtinoms grupėms palaikyti, pavyzdžiui, neišnešiotukams, vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis, autizmu, epilepsija, gamtos ir gyvūnų apsaugai, visuomenės palankumo psichikos ligomis sergančiųjų skatinimui ir t.t.
Tokius sumanymus įgyvendinti tikrai nebus lengva, galbūt atsiras ir nepritariančių, bus daugybė kliuvinių, bet jei nori ne tik savo vaikams, bet ir pasauliui kažką duoti, turi mesti sau iššūkius ir sekti savo mūzą.
Visus savo kūrinius, ar tai būtų straipsnis, nuotrauka, įdomi veikla vaikams ar kramtukas vadinu suvenyrais, kurie liko po susidūrimo su įkvėpimu arba su mano mūza. O vaikams dažnai kartoju, kad jei gulėsi, žmonės tave peržengs. Bet jei judėsi, nuolat veiksi, kažkas tikrai prisijungs ir tau padės. Tikrai. Bet turi veikti.
