Motinystės atostogos – pusmetį
Dažnam atrodo, kad sportininko darbo diena vos kelios treniruotės ir daug laisvo laiko, bet L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė šypsosi, kad jos rutina mažai skiriasi nuo kitų darboholikų – ji kasdien tobulina įgūdžius kiekvienoje rungtyje ir sporto salėse praleidžia nuo aštuonių ryto iki aštuonių vakaro.
„Šeštadienį sportuoju pusę dienos. Sekmadienį, dažniausiai, poilsis, bet ir tai ne visada“, – kvatoja ji.
Labai daug laiko moteris netenka pervažiuodama iš vienos salės į kitą, nes Lietuvoje nėra sąlygų treniruotės penkiakovėje vienoje vietoje.
2009-tais ištekėjusi Laura jau 2010 gegužę gimė dukra ir su ja moteris vaiko priežiūros atostogose praleido pusę metų visai nesportavusi.
„Sporto pasaulyje laikoma, kad ilgai užsibuvau su vaiku. Žinau, kurios grįžta po mėnesio ar net anksčiau, bet dažnai nukenčia sveikata, o aš tiesiog buvau su dukra“, – džiaugiasi pasirinkimais mama.
Sporto mesti nenorėjo
2011-tais sugrįžusi treniruotis, 2012 metus L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė vadina geriausiais karjeroje – vienas po kito pasipylė medaliai, pasiekė asmeninių rekordų.
„Tai nėra išimtis, daugelis moterų sportininkių po gimdymo pasiekia geriausius rezultatus. Aišku, vėl įsilieti į sportą buvo sunku, bet organizmas turi atmintį, o poilsis, pabuvimas motinystėje, buvo į naudą, nes rezultatai kilo“, – prisimena L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Ji prisipažįsta, kad niekad nesvarstė, jog gimus dukrai mes profesionalios sportininkės karjerą ir liks namie ar užsiims kažkuo kitu.
„Negalvojau pasilikti motinystėje. Norėjau derinti ir turbūt esu mažiausiai po stovyklas ir varžybas keliaujanti sportininkė, daugiausiai esanti namuose. Tai dariau sąmoningai dėl šeimos, dėl vaiko, kad būčiau kiek įmanoma ilgiau šalia“, – prisipažįsta ji.
Kiekvienai mamai – savas kelias
Žinoma sportininkė, kai tekdavo važiuoti į varžybas ar stovyklas mažylę palikdavo seneliams. Nors būdavo rami, kad dukra bus pasirūpinta, bet kaip ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos inicijuotame tyrime įvardinta 65 proc. Lietuvos moterų, viduje jautė kaltę.
„Be abejo, susidūriau su tuo, kai ji buvo visiškai mažytė. Skaudu labai. Kai ūgtelėjo, o gal mes apsipratome, tapo paprasčiau. Dabar didelė, suvokia viską, bet tas kaltės jausmas yra. Kitaip ir negali būti – arba tu dirbi savo darbą ir kažką sieki sporte, arba atsisakai ir pasineri į motinystę, vaikų auginimą. Bet tuomet tavo gyvenimas sustoja! Vaikai išauga, o neturėjimas kažkokios veiklos, netobulėjimas, irgi savaip kenkia moterims“, – pastebi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė dėkinga tėvams, kad gali padeda jai siekti savo svajonės.
Moteris priduria, kad labai sunku patarti, kas geriau – likti su vaikais ar tęsti intensyvią karjerą, nes kiekvienos mamos skirtingi poreikiai.
„Jei per daug sunku palikti vaiką, negali to kentėti, kam tiek kankintis? Siūlau apsispręsti, kas geriau. Mano atveju, tas dukros palikimas nebuvo skausmas, su kuriuo negalėjau susitaikyti ar kad nebūtų įmanoma ištverti, todėl siūlau įsiklausyti į save. Pasverti, kokį gyvenimą gyvenai iki motinystės, ko nori toliau – individualu kiekvienam žmogui“, – pataria ji.
Dukra irgi sportuoja
Kol nėra varžybų, vienuolikmetę Adrianą į būrelius, mokyklą ir iš jų veža tiek mama, tiek tėtis, o išvykstant į varžybas ar stovyklas, vis dar padeda seneliai, kuriems Zadneprovskiai labai dėkingi.
Tiesa, gali būti, kad netrukus į varžybas keliaus ir pati Adriana – mergaitė treniruojasi plaukimo rungtį, svarsto išbandyti dar kažką.
„Toks metas, kai vaikai patys nesupranta ko nori, vis sunkiau susitarti, bet tai normalu. Labai smagu, kad išvis sportuoja“, – šypsosi Laura.
Ji šypsosi, kad iš dukros neugdo nei profesionalios sportininkės, nei bando ją atkalbėti.
„Svarbiausiai jai suvokti, ko nori, ką jaučia. Žinoma, mes esame gyvas pavyzdys, koks yra tas sportininko gyvenimas ir lengviau pamatyti, pajausti. Jokio vertimo tikrai nebus, o bet kokiu atveju fiziškai judėti yra ir gerai, ir sveika, tai tas dalykas tikrai liks jos gyvenime“, – džiaugiasi L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
