Grįžo į gimtinę
Alytuje Klementinos nepastebėti neįmanoma. Ji sukasi miesto kultūriniame gyvenime, yra socialinio verslo „Kvarkarelija“ įkūrėja, priklauso miesto kultūros ir meno tarybai, šeimos komisijai, yra Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ įkūrėja ir šiais metais Alytaus žurnalistų paskelbta Alytaus metų žmogumi.
Šią moterį galima pristatyti ir kitaip – tai sudėtingą autizmą turinčio devynmečio Vincento ir septynerių Antano mama.
Nė vieno iš šių gyvenimo kelių K. Gruzdienė neplanavo – baigusi mokyklą Alytuje, išdūmė į sostinę, baigė istorijos, teisės ir Europos sąjungos studijas ir kibo į darbus. Gyvenimas pasisuko taip, kad sukūrė šeimą su alytiškiu Mariumi, atvažiuodavo atostogauti į Alytų, kol nusprendė, kad pirmagimis sūnus turi gimti jų gimtinėje.
Veiklos – ir iš nerimo
Diagnozė, kad kažkas Vincentui negerai sutapo su Antano gimimu – tarp berniukų dviejų metų skirtumas.
„Praėjo ketveri metai susitaikymo, net, sakyčiau, desperacijos – vienam reiškėsi autizmui būdingi sunkumai, kitas kūdikis, kuriam reikia dėmesio, o aš dar paskendau ir depresinėje būsenoje“, – prisimena Klementina.
Pasak jos, autizmo spektro sutrikimą (ASS) turinčių vaikų tėvai diagnozę dažnai sulygina su vaiko mirtimi – netiesiogiai, bet nesąmoningai. Šį sutrikimą turintys vaikai gimsta gražūs, fiziškai sveiki, tad tėvų lūkesčiai piešia jiems savo svajonių ateitį, o sulaukus metų ar dvejų, paaiškėja, kad kažkas ne taip.
„Dažnai tėvai skundžiasi – to nėra, ano trūksta. Aš visada keliu klausimą – o ką tu padarei, kad būtų? Svarbu paverkti, kaip blogai. Tai nereiškia, kad reikia įkurti centrą, kaip aš padariau su bendraminčiais, bet galima rasti bendruomenę, kuri įkvepia ir padeda“, – įsitikinusi ji ir priduria, kad jos iliuzija, kokie darbai jos laukia Alytaus autizmo asociacijoje, visai nesutapo su realybe.
„Pirmiausiai susipažinau su Lietuvos autizmo asociacijos mamomis, kurios buvo tokios motyvuotos, tokios įkvepiančios veikti! Galvojau, kad čia bus labiau advokacinė įstaiga, atstovausiu tėvus, ginsiu teises, bet regione poreikiai visai kiti – reikia daryti, o ne kalbėti“, – šypteli ji. Ir jai tai puikiai sekasi – Alytaus Lietaus vaikai turi puikiai įrengtas patalpas, ASS vaikams pritaikytas veiklas ir įrangą. Sėkmės sulaukė ir dar vienas Klementinos socialinis projektas „Herojų kava“ – mobilus kavos aparato stendas, kur negalią turintys vaikai pilsto kavą renginiuose ir ja besimėgaujančius kviečia paaukoti.
Naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis
Klementina prisipažįsta, kad puolimas stačia galva į veiklas buvo ne tik jos didelio entuziazmo rezultatas, bet ir tam tikras gelbėjimosi ratas – tuo metu jai diagnozavo onkologinę ligą, kurią teko gydyti kasdien važinėjant į spindulinę terapiją.
„Liga pasitraukė, bet vis dar kartais neracionaliai apskaičiuoju savo galimybes, nes norų, idėjų tiek daug, kad jau taupau valandas paroje“, – šypteli Klementina.
Ji prisipažįsta, kad pastaruoju metu jos gyvenimą palengvina visos įmanomos socialinės paslaugos Vincentui, kuriomis ji, pagaliau, naudojasi nejausdama kaltės.
Berniukas lanko pradinę „Drevinuko“ mokyklą, kurioje mokslo metų metu praleidžia keletą valandų. Po to su juo individualiai mokslus tęsia mokytojo padėjėjas, vėliau jau užsiima socialinė pedagogė ir po jos talkina asmeninis asistentas.
„Atrodo labai daug tų pagalbų, bet tai nebūna labai tvaru, reik nuvežti parvežti, o kur dar ligos ar darbuotojų atostogos. Iš kitos pusės, tai yra labai daug, palyginus su tuo, kas buvo per karantiną“, – prisipažįsta K. Gruzdienė.
Ji pastebi, kad vis dar yra visuomenės nuostata, kad ASS turinčio vaiko mama turi mesti darbą ir tapti savo vaiko slauge, todėl labai svarbu pagalvoti ir apie šios bendruomenės mamas.
„Kaip tau ta veikla taip tinka“, – sulaukiu ir tokių komentarų. Jūs manot, kad aš studijavau trečiame universitete nes planavau ir tam ruošiausi? Atradau save nemokamai dirbti!“, – ironizuoja Klementina.
Lygiai taip pat erzina ir aplinkinių noras pasilyginti.
„Kartais norisi nuraminti aplinkinius – nežiūrėkite į mano vaiką, jums nebūtinai taip bus. Arba draugių komentarai „Kai man būna labai sunku, aš pagalvoju apie tave ir man pagerėja“. Smagu, kad tau pagerėjo“, – liūdnai šypteli moteris.
Mokysis rinkti lėšas
Na, o pabaigai, kalbame apie Alytų į kurį grįžusi prieš devynerius metus K. Gruzdienė niekad nesigailėjo.
„Mano sąmoningas veikimas ir saviraiška tik Alytuje ir prasidėjo. Vilniuje visa tai padaryti būtų buvę daug sunkiau“, – kalba ji.
Tiesa, sostinėje buvo lengviau įgyvendinti savo pomėgius – Klementina yra vizažistė, taip pat sertifikuota pilateso trenerė, lėlininkė.
Šiuo metu ji dega dar viena meile – lėšų pritraukimo metodu „Foundraising“, kuriame dera ir komunikacija, ir pardavimai, ir, svarbiausia, nauda bendruomenei. Netrukus ji važiuos į vadovų mokymus Slovakijoje ir grįžusi žada dar labiau plėtoti savo veiklas ar kurti naujas.
„Ko trūksta mieste? Grįžkime į pokalbio pradžią – o ką aš dar galiu duoti? Ko man trūksta – aš pasidarau, o idėjų turiu tiek, kad galiu pasidalinti“, – kvatoja Klementina.
