– Esate turbūt produktyviausias rašytojas vaikams Lietuvoje – kaip sugebate taip greitai parašyti knygą?
– Po kelių pirmų knygų natūraliai atradau savo rašymo greitį ir discipliną, kurie nesikeičia ir šiandien – per 50 minučių parašyti mažiausiai 500 žodžių, o tada dešimties minučių pertraukėlė. Kurdamas naują istoriją, per dieną jai skiriu nuo dviejų iki keturių valandų, tad ir knyga dirbant tokiu tempu atsiranda palyginti greitai.
Žinoma, dar prisideda ir meilė savo darbui, kuri vis stumia į priekį, nes tapti rašytoju svajojau dar vaikystėje. Bene kasdieną pasidžiaugiu, jog šiandien galiu dirbti tai, kas man teikia malonumą.
– Kiek užtrukote rašydamas šią? Ar sunkiai dėliojosi siužetas?
– Šią knygą rašiau apie keturias savaites. Siužetas dėliojosi pats, kaip ir bet kurioje kitoje mano knygoje – žinau pagrindinius veikėjus, žinau, koks vienas įvykis centrinis, o visa kita gimsta tiesiog sėdint prie klaviatūros ir su kiekvienu nauju skyriumi man iš anksto nežinant, kaip viskas rutuliosis toliau. Man tai ir yra kūrybinis džiaugsmas, kai siužetas vystosi iš anksto jo nesuplanavus. Taip pat buvo ir su šia istorija.
– „Vytautas Didysis Žalgirio arenoje“ – dar viena nuotykių knyga vaikams – gal galite trumpai ją pristatyti?
– Ar tai pirmoji jūsų knyga, kurioje atsiranda Lietuvos istorijos akcentų?
– Ne, šiek tiek istorijos galima rasti ir dar vienoje mano knygoje – naujausioje detektyvų Domo ir Tomo dalyje vaikai bando rasti Martyno Mažvydo parašytą pirmąją lietuvišką knygą.
Istorija mokykloje nebuvo mano mėgstamiausia pamoka, ji labiau patikdavo gal dėl mokytojų, kurie traukė kaip asmenybės. Bet jei mano vaikystėje būtų buvę tiek įdomių ir žiauriai gražių knygų istorijos temomis, kokių galima rasti šiandien – kad ir iliustruotų Ingos Dagilės ar Linos Itagaki – kas žino, gal dabar mane kalbintumėte kaip jauniausią habilituotą istorijos mokslų daktarą? (juokiasi)
– Kodėl pasirinkote rašyti būtent apie Vytautą Didįjį ir jo pusbrolį Jogailą? Kiek papildomai teko gilintis į Lietuvos istoriją? Kas nustebino?
– Pradžioje kilo mintis parašyti knygą vaikams Lietuvos istorijos tema, tačiau man būdingu stiliumi. Šiam sumanymui gavau stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos ir ėmiau sukti galvą, apie ką konkrečiai tai galėtų būti knyga. Galvojau rašyti apie partizanus, bet mano rašymo stilius su kartais perspaustu humoru čia nelabai tiktų, o bandyti dirbtinai persilaužti irgi nesinorėjo. Tad vėliau viskas nusikėlė į dar senesnius laikus.
Kadangi jau iš anksto planavau, jog tai nebus rimtas istorinis veikalas, atsirinkau porą knygų apie Vytautą ir per porą dienų perbėgau akimis. Pasilikau tai, kas duotų pradžią jaunųjų skaitytojų pažinčiai su Vytautu Didžiuoju. Kad ir tas mane nustebinęs kunigaikščio pabėgimas iš nelaisvės persirengus moterimi!
– Pagrindiniai herojai – brolis su mažesne, įkyroka sese. Kuo ypatingi šie santykiai? Rodos, panašūs yra ir jūsų namuose?
– Matas į ekskursiją norėjo keliauti tik su klasės draugais, bet mama sumanė jam įduoti ir dar vieną kompanijonę – jaunesniąją sesę Emą, su kuria jis nelabai sutaria. Berniukas jaučiasi nejaukiai, kelionėje jis nenori būti auklė, bet šios išvykos ir nuotykių dėka jis savo savo sesę pamilsta iš naujo.
Mano namuose broliui kompaniją palaiko ne tik jaunesnė sesė, bet dar ir mažylis broliukas. Kas žino – jei kurią dieną mano trijulė pradės nesutarti, gal reikės išsikviesti Vytautą Didįjį, kad visus tris pasiimtų į nuotykius (juokiasi) ?
– Vaikų draugas, o vėliau ir konkurentas, Feliksas, kuriam svarbiausia skanios bandelės. Ar nereikėtų jam pasimokyti sveikos gyvensenos pagrindų?
– Knygos pabaigoje Feliksas paaukoja daugiau nei bandelės ir skanėstai (šypsosi).
– Į istoriją įtraukiami ir vaikų tėvai – koks jų vaidmuo istorijoje? Kodėl pasirinkote išsiskyrusių tėvų personažus?
– Tėvai čia yra vaikų pagalbininkai. Tiesa, nors vienai mamai nepasiseka ir ji tampa Jogailos įkaite! Išsiskyrę tėvai knygoje atsirado turbūt tiesiog iš pasąmonės, nes ir maniškiai išsiskyrė, kai buvau vos kelių metų.
– Skaitant „Vytautas Didysis „Žalgirio arenoje“ apima beribis nuotykių troškimas – kadangi šis interviu skirtas tėvams, tai ko iš tiesų ši knyga išmokys jų vaikus? Ar nepuls jie važinėti motoroleriais, meluoti ir slapta ieškoti nuotykių, ką ir daro knygos herojai?
– Mano darbas nėra vaikus kažko išmokyti – mano istorijos jiems greičiau pramoga, geras laiko praleidimo būdas su knyga rankose. Ir svarbiausia, bandymas sudominti vaikus skaitymu apskritai, nes nemažai vaikų po mano knygų, kurios pavadinamos ir populiariąja literatūra, pamilsta skaitymą ir tada prieina jau prie sunkesnio, gilesnio turinio literatūros. O šiuo konkrečiu atveju tikiuosi, kad vaikai dar ir susidomės istorija.
– Užvertus paskutinį puslapį paaiškėja, kad nuotykiai dar nesibaigia! Kada planuojamas knygos tęsinys?
– Šiuo metu knygos veikėjai iš mūsų laikų vis dar keliauja į Vytauto Didžiojo laikmetį. Tad kai ten atsiras, viską ir aprašysiu (šypsosi).
