Vasaros atostogos – puikiausias metas padėti moksleiviams atgauti prarastus socialinius emocinius gebėjimus. Didelė dalis vasaros stovyklų, būrelių per mintis ir raumenis išjudinančias veiklas – šokio maratonus, sporto turnyrus, dailės plenerus – skatina vaikų saviraišką ir bendrystę, tirpdo nepasitikėjimą, užsisklendimą ir apatiją.
Šokis – vienas geriausiai socialinius ryšius palaikyti ir bendrauti padedančių užsiėmimų. Tuo įsitikinusi, ko gero, žymiausia šalies lindyhoperė, Lietuvos vaikų ir jaunimo centro pedagogė Daiva Veliulytė. Pasak jos, būtent šokio užsiėmimai griežto karantino metu padėjo nemažam būriui vaikų lengviau išbūti vienumoje, neužsisklęsti savyje, nepasiduoti apatijai. Todėl be jokios abejonės, ši judri ir smagi veikla ir šiandien gali padėti bendravimo ar savivertės sunkumų turintiems vaikams.
Geros nuotaikos užtaisas ir saviraiškos erdvė
Šokio užsiėmimai – tai ne tik mokymasis teisingai atlikti šokio judesius. Tai didelė ir svarbi gyvenimo dalis: draugai, bendravimas, paslaptys, nuotykiai, geros nuotaikos užtaisas, saviraiškos erdvė, – savo pasakojimą pradeda lindyhopo šokėja Daiva Veliulytė. Šokis, pasak jos, augina asmenybę, ugdo saviraišką, pasitikėjimą savimi, drąsą, atvirumą, bendruomeniškumą, muzikinį skonį, o labiausiai ugdo savęs atradimą.
Kaip pasakojo mokytoja Daiva, į lindyhopo šokio pamokas Lietuvos vaikų ir jaunimo centre sezono pradžioje dažniausiai ateina uždari ir nekalbūs vaikai ar paaugliai, arba priešingai – hiperaktyvūs. Tačiau ilgainiui, įvaldę šokio kalbą, jie išlaisvėja ir puikiai bendrauja.
„Mano, kaip šokio mokytojos tikslas – visus juos išlaisvinti, suteikti jiems daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi. Šiai misijai ypač tinka lindyhopas, nes čia, kaip ir džiaze, žymiai daugiau laisvės, improvizacijų ir mažiau taisyklių“, – sakė Daiva.
Šį laisvumą, rėmų nebuvimą ypač aiškiai pastebi ir vertina tie vaikai, kurie jau spėjo išbandyti ir kitus šokio stilius: pramoginius, gatvės ar tautinius.
Šokis stiprina draugystę
Vaikai į šokio užsiėmimus dažniausiai ateina, nes nori išlaisvinti savo kūną, išmokti judėti pagal muziką. Tačiau ilgainiui, kartu repetuodami šokėjai susidraugauja ir tampa vieni kitus palaikančia, bendraujančia ir už repeticijų ribų, komanda. Ši bendrystė mezgasi ir gyvose, ir nuotolinėse šokio repeticijose. Būdami komandos dalimi, vaikai jaučiasi laimingesni, labiau reikalingi ir lengviau ištveria sunkumus.
„Mane pačią vaikystėje visų pirma patraukė lindyhopą šokantys labai drąsūs, linksmi ir draugiški bendraamžiai iš Klaipėdos šokių klubo „Čarlis“, kuriam vadovavo Lietuvos lindyhopo pradininkas Ichtiandras Veliulis. Norėjau su jais draugauti, norėjau būti tokia, kaip jie, taip šokti kaip jie... Bendraamžiai šokėjai patys pradėjo rodyti šokio judesius, išmokė „Charleston“ šokio žingsnelių, ir šis nuotykis pakeitė mano gyvenimą taip, kad pajutusi šokio naudą pati pradėjau mokyti vaikus ir mokau ligi šiol“, – pasakoja prisiekusi lindyhoperė.
Gyvenimo pamokos šokio kalba
Kiekvienoje vaikų grupėje vaikus palydinčiajam vadovui tenka kertinis vaidmuo – jo pavyzdys: energija, užsidegimas, nuostatos, grupę palaikantis optimizmas – jis labai svarbus vaikams net ir tada, kai pačiam vadovui svyra rankos. Stebėdami ir mėgdžiodami suaugusiųjų reakcijas, vaikai iš jų mokosi. Siaučiant pandemijai tai pasimatė ypač ryškiai.
„Dirbdama nuotoliniu būdu, neskaičiavau pasiruošimo ar pačioms repeticijoms skiriamo laiko. Dirbau tiek, kiek reikėjo, – dalinasi lindyhoperė Daiva. – Nors matydavau, kad vaikai ne visada noriai jungdavosi, o jų susierzinimas, rodos, persiduodavo ir per atstumą – kaskart stengiausi juos palaikyti, sugalvodama ką nors naujo, įdomaus. Ir tai davė vaisių! Jau sugrįžus šokti gyvai, paklausiau savo šokėjų, kas jiems padėjo ištverti ištisus metus nuotoliniame šokio būrelyje. Jie bedė pirštu į mane ir pasakė: „Tavo užsidegimas, nes mums buvo įdomu, ką sugalvosi šį kartą“.
Ką aš dariau? Šokio repeticijas vedžiau iš įvairių vietų: miške, prie upės, šalia keturračio ar motociklo, miesto apsuptyje. Stengiausi, kad ir jiems, ir man pačiai būtų įdomiau, nes nuo namų aplinkos jau visi buvome pervargę.“
Pasak Daivos, jei nuotolinio darbo metu jie būtų vien tik šokę, vaikai greičiausiai nebūtų ištvėrę.
„Toks metodas – žiūrėkite ir darykite taip, kaip aš darau 1...2...3... – nebeveikia. Ypač nuotolinio darbo atveju. Vaikams reikia vadovo-draugo: šmaikštaujančio, džiazuojančio, juos girdinčio, su jais būnančio visu 100 procentų; žinančio jiems svarbias naujienas, šokančio pagal tą muziką, kuri patinka jiems“, - aiškino mokytoja.
Vaikams taip pat labai svarbu būti išklausytiems, įvertintiems, suprastiems, priimtiems; jiems svarbu, kad kas nors patartų, kaip ištverti karantiną, kodėl negalima karantino metu susitikus šokti slapta. Kai šito gana, galima ir pajudėti.
„Visus besibaigiančius mokslo metus per Zoom‘ą jungdavomės porą kartų per dieną, – prisimena Daiva Veliulytė, – pirmąkart išsikalbėdavome, antrąkart, pasistiprinę bendryste – pajudėdavome. Bendravimas prieš šventes įgaudavo ypatingų formų – Kalėdų laiką papuošė drauge su vaikais kepti retro sausainiai, tinkantys prie džiazo ir dūdų improvizacijų, kurių apstu lindyhope.“
Ištvėrę sunkumus vaikai nepaprastai sustiprėjo ir laimingi, su nauja jėga, užsidegimu ir meile šoka gyvai.
Drauge kelkitės tikslus ir jų siekite
Ištverti sunkumus ir nepasiduoti, sparčiau judėti pirmyn labai padeda išsikelti tikslai. Vienokius juos reikėjo keltis griežto karantino metu, kitokius – dabar, situacijai šiek tiek atlaisvėjus.
„Kol dar nebuvo galima šokti gyvai, kėliausi sau tikslą, kad vaikai per ZOOM‘ą bent po kartą nusišypsotų. Juk pamokose mokykloje jie nesišypso. Tuo tarpu šypsenos – svarbios, nes padeda žymiai geriau jaustis ir pamiršti įtampą. Ir pats lindyhopas skirtas ne tik šokti, bet ir atrasti jame džiaugsmą“, – dalinasi šokėja Daiva.
Vaikams, kurie šiandien norėtų pagyventi šiuo džiazo ir improvizacijų ritmu, Daiva rengia lindyhopo dienos stovyklą „Džiazas ir kaliausė“. Tikslas, kurio jaunieji stovyklautojai sieks – viešas naujai atrasto šokio pasirodymas Gedimino prospekte. „Net jei vaikai nedrįstų viešai šokti miesto centre, kaliausėms tai vieni niekai. Juk kaliausiškumas nutrina baimes, naikina ribas, padeda atsiskleisti teikia drąsos ir pasitikėjimo dar labiau būti savimi“, – dalinasi Daiva.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centro atstovai pastebi, jog šiandien vaikams reikia ypatingai daug suaugusiųjų dėmesio ir globos, nes nemaža dalis jų vis dar jaučiasi prislėgti tos vienatvės, kurią patyrė pandemijos metu. Nuo to, ar būsime jiems atidūs, ar padėsime jiems atsiverti, pasitikėti savimi, atgauti bendravimo įgūdžius, priklausys, kokioje visuomenėje gyvensime po 10 –20 metų.
