Gimnazistė Justė: „Ko netekau, supratau tik susidūrusi su pokyčiais“

Siekdami išsiaiškinti, kaip iš tiesų karantinas ir nuotolinis mokymasis paveikė pačių mokinių emocijas bei požiūrį į pasaulį Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklos psichologų komanda organizavo 9-12 klasių mokinių rašinių konkursą „Aš ir karantinas: kuo buvau, kuo tapau ir kuo dar galiu tapti?“.

„Atrodo, prasidėjo visai kitoks gyvenimo tarpsnis, apie kurį niekados nebuvau mąsčiusi! Drįsčiau spekuliuoti, jog visada gyvenime taip ir būna – susipranti tik pabandęs ar praradęs“, – savo rašinyje teigia Justė Sipavičiūtė.<br>„Unsplash“ asociatyvi nuotr.
„Atrodo, prasidėjo visai kitoks gyvenimo tarpsnis, apie kurį niekados nebuvau mąsčiusi! Drįsčiau spekuliuoti, jog visada gyvenime taip ir būna – susipranti tik pabandęs ar praradęs“, – savo rašinyje teigia Justė Sipavičiūtė.<br>„Unsplash“ asociatyvi nuotr.
Justė Sipavičiūtė su mokytoja Gitana Kavaliauskaite ir laimėtu prizu.<br>R.Bikulčiaus nuotr.
Justė Sipavičiūtė su mokytoja Gitana Kavaliauskaite ir laimėtu prizu.<br>R.Bikulčiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

Jun 29, 2021, 10:01 AM

Vertinimo komisija, sudaryta iš konkurso organizatorių, naujienų portalo lrytas.lt rubrikos „Tėvams“ redaktorės bei VDU, VU ir LSMU atstovų, vertino rašinius gautus iš 17 skirtingų miestų ir miestelių pagal temos atskleidimą, kūrybiškumą, savitą ir originalų stilių bei bendrąjį raštingumą.

Šįkart lrytas.lt pristatome II vietos laimėtojos, Zarasų „Ąžuolo” gimnazijos 1c klasės gimnazistės Justės Sipavičiūtės (mokytoja Gitana Kavaliauskaitė) rašinį.

Metamorfozė. Pažinti save

Šįmet Kalėdos kitokios – už lango žiemos pasaka, tačiau ją užgožia tragedijos šešėlis. Žiema įspūdinga – žvilga apsnigti sodai, svyra obelų šakos, lūžta... Norisi eiti, išvysti, pasiekti... Juk viskas taip vilioja, žavi. Tačiau išėjusi toliau savo kiemo kėsinuosi į galbūt savąją, galbūt kito gyvybę.

Užklupo kiek makabriška situacija – ne savo noru tapau izoliuota nuo pasaulio. Atrodo, to nė nesusapnuosi. Deja, „tylusis visagalis maras“ jau siautėja visame pasaulyje ir temdo daugumos protą, darosi neįtikėtinai sunku, vis dažniau užklumpa melancholija...

Kasryt pramerkiu traiškanotas, patinusias akis ir vis tas pats – guliu lyg sutvarstyta, nesikeliu. Šiek tiek akina sniego baltumas už lango, o įkyriai monotoniška kasdienybė kaskart labiau slegia krūtinę ir vis sunkiau įkvėpti, iškvėpti, įkvėpti... Nenuilstančių plaučių anglies dioksidas virš veido maišosi su mano slogiomis mintimis. Šį mišinį sugeria sienos. Keturios. Jose, regis, galiu įžvelgti kiekvieną atodūsį, svajonę, artumo troškulį. Pasirąžau. Verčiuosi ant kito šono, akimis peržvelgiu sieną priešais – ši su kartėliu nežinios. Ten nugula mano abejonės ir tikėjimas. Kas dabar bus? Kada pasibaigs? Už ką? Užteks. Gomury sudūzgia neviltis, tačiau neišspjaunu. Trumpam užsimerkiu. Nuryju tą bjaurų, priskretusį gniužulą. Ramu. Teišeis su mintim atgal į sienas, galvoju... O kai palengva temsta, tuomet nejučia išsilieja sūrios ašaros, jos rieda skruostais. Gal žaidžia lenktynių, kuri pirmesnė nuriedės, visai kaip tie numylėti lietaus lašai lange pavasarį... Užmiegu. O tuomet vėl rytas, vėl sienos ir patinusios akys.

Šiuo metu jaučiuosi lyg paukštis, prievarta grąžintas į kiaušinį, įkalintas lukšte, iš naujo išgyvenantis metamorfozę – augantis, dvasiškai bręstantis, emociškai stiprėjantis. Tačiau neprarandu žmogiškojo išlikimo instinkto – tikėjimo, ko norisi, nes kitu atveju nujaučiu, jog gali laukti pražūtis. Tačiau kad ir kokia sunki kasdienybė, stengiuosi nepalūžti. Kartais sukaupiu jėgas ir vis dėlto pakylu iš lovos. Šiaip ne taip išsiruošiu pasivaikščioti. Vis primenu sau, kad augu, kad viskas bus gerai, kad tik stiprėju... Lyg viskas būtų gerai... Minty skamba mažoras.

Ko netekau, supratau tik susidūrusi su pokyčiais, – įpusėjus pirmajam, dar pavasariniam išbandymui. Toks likimas leido susimąstyti ir suprasti turėtas vertybes – bendrystę, artumą... Dabar to be galo trūksta. Atrodo, prasidėjo visai kitoks gyvenimo tarpsnis, apie kurį niekados nebuvau mąsčiusi! Drįsčiau spekuliuoti, jog visada gyvenime taip ir būna – susipranti tik pabandęs ar praradęs. Akivaizdu! O dabar, kai turiu milžinišką siekį sėkmingai išgyventi šį gyvenimo etapą, turiu mokėti išlaukti, susitvardyti ir viltis, jog kada nors išauš ramesnis rytas, kai pagaliau pasieksiu savo – prasikalsiu iš to lukšto į pasaulį ir manasis išbandymas baigsis. O tuomet išskleisiu sparnus ir iš naujo visa jėga skrisiu per gyvenimą tvirta valia, nes niekada nežinau, kuo galiu tapti pasidavusi.

Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose, – teigė Vytautas Mačernis. Šiuos poeto žodžius sau kartoju kas vakarą kaip maldą. O laikas – jis beprotiškai svarbus. Tokia gyvenimo patirtis ilgai tai primins. Tačiau ar tam, kad suprasčiau, buvo reikalinga tokia kančia?..

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?