Bernardinų bažnyčioje veikia knygynėlis, kuriame galima rasti ne tik žvakių, religinių knygų, maldaknygių, bet ir vaikams skirtų leidinių.
Kai dar prieš pandemiją vienam kunigui, broliui pranciškonui užsiminiau, jog vaikus bažnyčioje sudominti knygomis – puiki misija, jis pastebėjo, kad šiuolaikiniai vaikai visai neskaito, todėl tėvai neperka knygų.
Nors kiekvienais metais šimtai pradinukų bažnyčioje rengiami Pirmajai komunijai, knygynėlio darbuotoja patikino, jog tik viena mama atžalai nupirko maldaknygę.
Nors knygynuose ir knygynėliuose netrūksta leidinių vaikams, pirkėjų ir skaitytojų pasigendama. Apmaudu, jog keičiasi laikai. O gal keičiasi ir vaikai?
Šįkart dalijamės ištrauka iš knygos „Austėja ir laikas“ apie sekmadienį:
Sekmadienį baigėsi savaitė
Pro langą švietė saulė. Jos spinduliai glostė miegojusios Austėjos veidą. Mama švelniai tarškino indais virtuvėje. Švilpė arbatinukas. Sklido kepamų blynų kvapas. Jis pažadino Austėją ir privertė greičiau lipti iš lovos.
Tėtis su Avu grįžo iš lauko. Austėja nusiprausė ir sėdo prie stalo. Ant jo keliavo lėkštės su blynais ir indelis trintų braškių.
Nepusryčiavusi iš ąžuolo atskrido Fėja, bet lyžtelėjo tik šlakelį uogų. Tai buvo jos mėgstamiausias valgis, kuriuo įprastai pasilepindavo tik vasarą, per patį braškių sunokimą. Fėja skrisdavo ten, kur auga braškės, arba arčiau – į turgų. Bet šių uogų sezonas buvo pasibaigęs, todėl skaniausiais pusryčiais pasaulyje Fėja pasigardžiavo iš Austėjos lėkštės. Smaližės nepastebėjo niekas, išskyrus Austėją, nes ji juto, kada Fėja yra šalia – braškių tyrės mažėjo, kol lėkštėje liko blanki braškinė spalva.
Fantastiški sekmadienio pusryčiai ėjo į pabaigą, reikėjo skubėti į bažnyčią. Ten gera, kaip darželyje, nes susirenka daug vaikų.
Į bažnyčią Austėja išėjo su mama. Pravėrusios sunkias jos duris abi rankomis ore nubrėžė kryžiaus ženklą ir pasakė tam tikrus žodžius.
Mama atsisėdo ant suolo, o Austėja vaikštinėjo šalia, nes norėjo sutikti draugų. Jų nereikėjo ilgai laukti. Mergaitės ir berniukai bėgiojo palei bažnyčios sienas, vaikėsi vieni kitus, spygavo.
„Tšššš...Vaikai, tyliau!“ – pridėjęs pirštą prie lūpų mažylius nepiktai subarė kunigas. Tą jis pakartojo kelis kartus, nes vaikai trukdė melstis. Kai kunigas ištarė: „palinkėkite vieni kitiems ramybės“, vaikai sugrįžo prie savo tėvų, senelių.
Austėja taip pat žinojo, kad po šių žodžių reikia mamai palinkėti ramybės ir ją apkabinti. Mama taip pat jai ištarė: „ramybės“, ir pabučiavo galvelę. Bažnyčioje dvi ar tris minutes aidėjo tas stebuklingas žodis: „ramybės“. Po to buvo aišku, kad greitai bus galima eiti namo. O grįžus tą žodį parnešti tėčiui ir močiutei.
Kai mama ir Austėja ėjo namo, dar nutarė užsukti į kavinę suvalgyti ledų. Juk sekmadienį reikia švęsti, o ne ką nors sunkiai dirbti.
Mama namus sutvarkė ir rūbus išlygino dar šeštadienį, o sekmadienį leido nedirbdama. Tėtis jau buvo paruošęs pietus – jis virė kopūstienę. Kai namuose šeima pietavo, šuniukas Avas ir vėžlė Danutė nė nekrūtėjo, atrodė, kad jų nėra. Gyvūnai prisnūdo.
Austėja nuėjo į savo kambarį nusnūsti popiečio miego. Ji patikrino saldainių slėptuvę. Atidarius muzikinės dėžutės stalčiuką Austėjos akys sužibėjo lyg žiburiukai. Ji išsilupo šokoladu kvepiantį ananasinį saldainį ir skaniai suvalgė prieš miegą.
Mama svetainėje atsigulė ant sofos, ištiesė kojas ir skaitė knygą. Tėtis virtuvėje plovė indus. Močiutė nušlepsėjo į savo kambarį pailsėti. Namai prisipildė sekmadienio ramybės. Neskambėjo telefonai, nesigirdėjo kalbų.
Bet tuo metu atskridusi Fėja sušnabždėjo Austėjai į ausį: „Šiandien – sekmadienis, septinta savaitės diena, įsidėmėk. Tai paskutinė mano diena su tavimi. Jei norėsi kada nors pasimatyti, užsuk bet kurią savaitės dieną prie ąžuolo“. Austėja truputį nuliūdo, kad tenka išsiskirti. Bet ji džiaugėsi, kad išmoko pažinti savaitės dienas. „Ate“, – išskrisdama per orlaidę šūktelėjo Fėja.
Ech. Rytoj prasidės nauja savaitė – vėl pirmadienis, antradienis... Bet kiekviena diena būna vis kitokia, nežinai, kas įdomaus gali laukti.
Taip ir rieda laiko mašina – keturios savaitės susijungia į mėnesį. O dvylika mėnesių – į vienus metus. Per tą laiką paaugs ir Austėja, ir jos draugai bei gyvūnai.
