Melindos Wenner Moyer, apdovanojimų pelniusios mokslo žurnalistės, nuolat buvo prašoma pasigilinti į įvairiausius vaikų auklėjimo niuansus. Bet kai paaugo jos pačios vaikai, ji pastebėjo, kad apie vieną esminę auklėjimo sritį apskritai nekalbama. Toji sritis – kaip pasiekti, kad vaikai neužaugtų tikrais šikniais.
Pastarąjį dešimtmetį, pasinaudodama mokslo žurnalistikos žiniomis, ji gilinosi į vaikų raidos ir auklėjimo tyrimus, rašė moksliškai pagrįsto auklėjimo skiltį žurnale „Slate“, šia tema parengė daugybę straipsnių dienraščiui „The New York Times“, gilinosi į publikuotus sudėtingų auklėjimo klausimų mokslinius tyrimus, tarėsi su ekspertais ir visą sukauptą medžiagą „vertė“ į paprastus, moksliškai pagrįstus auklėjimo patarimus, kurių nemažai ir pateikta šioje knygoje.
Gyvename sudėtingu informaciniu laikotarpiu, kuris vaikų ugdymą paverčia dar painesne sritimi. Pavyzdžiui, vaikai iš socialinės žiniasklaidos, TV naujienų, netgi aukščiausių valdžios sluoksnių atstovų prisirankioja žinučių, liudijančių, kad savanaudiškas, įžeidus ir žiaurus elgesys yra priimtinas. Jeigu manote, kad jums tai neaktualu, gal net perdėta, nes jūsų atžalos nei žiniasklaida, nei politika nesidomi, knygos autorė pateikia keletą suklusti verčiančių tyrimų.
2017 m. vasarą Los Andželo Kalifornijos universiteto tyrėjai apklausė 1535 valstybinių gimnazijų mokytojus. 30 proc. iš jų teigė, kad dabar moksleiviai dažniau laido bendraklasius žeminančias replikas nei prieš metus mokęsi jų bendraamžiai. Ir šios gerumo krizės priežasčių gali būti daug. Kai kurių mokslininkų įsitikinimu, ją bent iš dalies paaštrino Donaldo Trumpo įtaka, nes jo retorika – melas, pajuokavimai apie seksualinį smurtą, patyčios iš neįgalių asmenų ir nuomonė apie valstybes, kuriose daugumą sudaro juodaodžiai, kaip apie „šiknių šalis“, daug metų buvo transliuojami per televiziją ir internetą. Ir šitos kalbos, vienokiu ar kitokiu būdu persikėlusios į mokyklas, pavirto, pavyzdžiui, grasinamojo pobūdžio patyčiomis iš migrantų vaikų.
Apskritai vaikų ir paauglių padarytų neapykantos nusikaltimų kasmet vis daugėja, o atjautos, deja, mažėja. Be abejo, visi norime tokių vaikų, kurie tarpusavyje nesipeštų, vienas kitam padėtų, neįniktų į ekranus ir mums, tėvams, nemeluotų. Bet kaip to siekiame, kaip auklėjame, kad užaugę jie jaustų sveiką savivertę, mokėtų atpažinti ir pasipriešinti rasizmui, seksizmui, būtų pasirengę seksualiniam gyvenimui?
Kartais tyrimai patvirtina vidines mūsų auklėjimo nuojautas, bet dažniau akivaizdžiai joms prieštarauja ir skatina mus susimąstyti. Autorė prisipažįsta, kad būtent noras pasidalyti stulbinančiomis, moksliniuose šaltiniuose atrastomis įžvalgomis apie vaikų auklėjimą – viena priežasčių, paskatinusių parašyti šią knygą. Tai, ką M. Wenner Moyer sužinojo apie charakterio tyrimus, ėmė keisti jos pačios kasdienį santykį su vaikais, į auklėjimą įsiliejo subtilus žinojimas, kaip padėti vaikams tapti jautresniems ir geresniems. Pamažu ji ėmė pastebėti atžalų elgesio pokyčius: vaikai ėmė mažiau peštis tarpusavyje, geriau atpažinti ir suvaldyti emocijas.
Ši knyga – tai po išsamių tyrimų parašytas ir įrodymais pagrįstas pradžiamokslis, siūlantis naują, dažnai stebinantį požiūrį į auklėjimą nuo pirmųjų vaiko metų iki paauglystės. Joje aptariami tokie asmenybės bruožai, kuriuos norėtume, kad mūsų vaikai turėtų, įskaitant sąžiningumą, dosnumą, priešiškumą seksizmui ar rasizmui. O vėliau pateikiamos mokslu grįstos strategijos, kurios padės tėvams įskiepyti šias savybes.
Tai ne tokia vaikų ugdymo knyga, kurią atsivertę sužinosite, kaip prastai auklėjate savo vaikus ir kiek daug patys neišmanote ir nemokate.
„Būsiu sąžininga ir prisipažinsiu, kad iš pradžių mintis parašyti knygą apie auklėjimą man nebuvo maloni. Šis sumanymas atrodė keistas. Kas aš tokia, kad galėčiau aiškinti kitiems tėvams, kaip auklėti vaikus? Toli gražu nesu tobula mama, o jei manote, kad mano vaikai tobuli, užsukite pas mus šį savaitgalį ir patys įsitikinsite, jog taip nėra. Man auklėjimas – kaip šimto tūkstančių dalių dėlionė, kurią bandau sudėti vairuodama, ruošdama vakarienes ar bandydama atskirti vaikus, kad jie vienas kito neužmuštų“, – sako šios knygos autorė M. Wenner Moyer.
Knygos „Kaip auklėti vaikus, kad jie netaptų šikniais“ ištrauka
Turbūt esate girdėję gandų, kad bet kokios pagyros kenkia vaikui, kad jos mažina vidinę motyvaciją, padaro vaikus tinginiais ir kenkia tėvų bei vaiko santykio kokybei. Su tuo nesutinku ne tik aš, bet ir psichologai, su kuriais bendravau. „Tarp mano klientų niekada nebuvo tokio vaiko ar suaugusiojo, kuris atėjęs pas mane sakytų: „Žinote, blogai, kad mano tėvai per daug ir per nuoširdžiai mane gyrė“, – sako E. Kennedy-Moore. Be to, priduria ji, net jei žodžiais negiriate savo vaiko, jis vis tiek matys jūsų reakcijas ir kūno kalbą. Suprantama, vaikai nori įtikti tėvams, tad nėra nieko pavojingo leisti jiems suprasti, kada jūs džiaugiatės jais.
Tad taip, girkite savo vaikus, tik nepersistenkite, ir verčiau girkite už pastangas, o ne už gebėjimus. Ir būkite atlaidūs sau. Nė vienas tėvas ar mama negali visko prisiminti ir visą laiką kalbėti tik tai, kas „tinkama“. Ar aš pati neseniai gyriau savo vaikus dėl jų gebėjimų, nes sąmoningai nesekiau savo veiksmų? Neabejotinai taip. Ar man kartais pasitaikydavo perdėtai pagirti? Be abejo. E. Brummelmanas mane užtikrino, kad nors ir netobulos, bet geranoriškos kai kada pasakytos pagyros nepakenks jūsų vaikui. Tik jeigu nuolat perdėtai giriate ir ne už pastangas, o už gebėjimus, gali kilti problemų. Tad nesirūpinkite! Jūs šaunuoliai, kad vis tiek dedate tiek pastangų! (Pastebėjote, kad pagyriau? Neblogai pavyko.)
Vienas iš pačių svarbiausių mūsų, tėvų, darbų – apsaugoti vaikus, žiūrėti, kad jie būtų saugūs. Tačiau jei šis instinktas pernelyg ištobulintas, pastangos duoda priešingą rezultatą. Kai imame vaikus saugoti ne tik nuo rimtų grėsmių, bet ir nuo iššūkių bei galimybės suklysti, neleidžiame jiems judėti į priekį. Ir net gali nutikti taip, kad jie pradės dar labiau savimi nepasitikėti.
Sveikos savivertės turintis vaikas yra tas, kuris geba, yra pakankamai sumanus, kad išspręstų įvairias situacijas, ir kartu žino, jog jeigu jam nepavyks, vis tiek bus mylimas ir priimtas. Jei norime, kad vaikas iš tiesų tuo patikėtų, jis turi patirti nesėkmę ir suprasti, kad net ir tada pasaulis nesugriūva.
Turbūt susimąstėte: „Juk visa tai savaime suprantama.“ Tačiau tyrėjai ir pedagogai teigia, kad šiandieną tėvai pernelyg stengiasi apsaugoti vaikus nuo nesėkmių. Indianos universiteto Blumingtone sociologė Jessica Calarco atliko tyrimą: apklausė nemažai pradinių bei vidurinių mokyklų mokytojų ir didesnė jų dalis šiuo klausimu išreiškė susirūpinimą. Mokytojai sunerimę dėl vadinamųjų privilegijuotų savo mokinių, nes, kaip paaiškino J. Calarco, šie neturi jokių įgūdžių spręsti kilusių sunkumų, jie pernelyg priklausomi nuo tėvų ir tikisi, kad šie viską už juos padarys.
Be abejonės, jauni žmonės susiduria su naujomis problemomis, tačiau tėvai ir mokytojai dažnai reaguoja į tai netinkamai: užuot išmokę vaiką įveikti sunkumus, verčiau nuo jų saugo. Kai telefonu kalbėjausi su psichologe Madeline Levine, knygos The Price of Privilege („Privilegijos kaina“) autore, ji pabrėžė, kad mokymasis įveikti iššūkius – be galo svarbus augimo ir savivertės aspektas.
„Neužkirskite vaikams kelio šio to išmokti, nes tai prisideda prie jų kompetencijos ugdymo, – sako M. Levine. – Iš čia atsiranda savivertė, ji kyla iš gebėjimo padaryti.“
Iš dalies pernelyg didelė globa atsiranda dėl suprantamo rūpesčio fiziniu vaiko saugumu. Pavyzdžiui, šiandieną tėvai, kitaip nei mūsiškiai, nelinkę leisti vaikams vieniems eiti į mokyklą ar važiuoti dviračiu pas draugą. Tačiau imdamiesi šių apsaugos žingsnių jie užkerta kelią savo vaikui įgauti patirties. Tai nėra tik mūsų, tėvų, kaltė. Šiandieną visuomenė daro daug didesnį nei anksčiau spaudimą tėvams apsaugoti savo vaikus. 2015 m. tėvai buvo pripažinti kaltais dėl vaiko nepriežiūros, nes iš darbo grįžo vėlai, o vienuolikmetis vaikas, laukdamas jų savo namų kieme, pusantros valandos žaidė krepšinį. Manau, jei tai būtų nutikę 1985-aisiais, šie tėvai nebūtų apkaltinti.
Mano instinktas apginti gali būti labai stiprus, tad bandau apsaugoti savo vaikus, kai šiems visai to nereikia. Ir aš pati pakankamai neįvertinu jų gebėjimų, o tai trukdo jiems augti. Jei būtumėte šių metų pradžioje manęs paklausę, ar leisčiau savo devynmečiui kirviu kapoti rąstą ir pjauti jį pjūklu, pasijuokčiau iš jūsų: jei leisčiau, žinoma, sūnus akimirksniu nusipjautų pirštą! Tačiau anądien mano vaikas grįžo iš mokyklos ir išdidžiai pareiškė, kad tą popietę būtent tuo ir užsiėmė, o juk sugrįžo su visa dešimčia pirštų savo vietose. Jis jautėsi be galo išdidus – šis jausmas kilo iš to, kad sugebėjo įveikti iššūkį.
Kai vaikams būna sunku atlikti namų darbų užduotis, irgi neturėtume šokti jiems į pagalbą. Šitaip darydami siunčiame signalą, kad jie patys nesugeba to padaryti. Ilinojaus universiteto tyrėjai apklausė daugiau nei du šimtus moksleivių nuo antros iki penktos klasės. Jie teiravosi, kaip šie jautėsi, kai tėvai jiems padėdavo ir priimdavo už juos sprendimus. Juo vaikai buvo vyresni, tuo dažniau įsivaizdavo, kad tėvų pagalba – tai ženklas, jog šie laiko juos nesugebančiais. Kaip savo knygoje The Gift of Failure („Nesėkmės dovana“) rašo pedagogė Jessica Lahey, „kiekvieną kartą, kai nuo iššūkio išgelbėjame arba kaip nors kitaip apsaugome savo vaiką, pasiunčiame jam labai aiškų signalą, kad manome, jog jis yra nekompetentingas, nepajėgus ir nevertas mūsų pasitikėjimo“. (Beje, priėmimo į universitetus skyriaus darbuotojai sako, kad vienas svarbiausių dalykų, į kuriuos atsižvelgiama, yra tai, ar stojantysis turi patirties ir gali įveikti sunkumus.)
Regis, keista, kad tėvai, taip spausdami vaikus, tuo pat metu metasi juos gelbėti nuo iššūkių. Manau, šie du dalykai yra susiję ir jų šaknys slepiasi po suvokimu, apie kurį kalbėjome antrame skyriuje: pastangos ir nepasisekimas – tai esą kvailumo ženklai, o štai gebėjimas padaryti be pastangų – talento požymis. Jei tuo giliai širdyje tikime, nieko keista, kad darysime viską, ką galime, norėdami užtikrinti vaikams lengvą, be nesėkmių gyvenimą.
Tačiau turime kiek įmanoma priešintis šiam impulsui. Užuot bandę apsaugoti vaikus nuo nesėkmių, leiskime jiems jų patirti, po to pasikalbėkime su jais, kad yra normalu ir net naudinga patirti bent vieną kitą nesėkmę, ir jos ištinka anaiptol ne dėl charakterio trūkumų.
„Svarbu, kad jie suprastų, jog nesėkmės ištinka ne dėl to, kokie jie yra“, – sako Kali Trzesniewski, Kalifornijos Deiviso universiteto psichologė. Turime paaiškinti, kad pastangos padės jiems augti kaip asmenybėms. Jei jūsų vaikas nusiminė dėl blogo pažymio už matematikos kontrolinį arba dėl to, kad negavo norimo vaidmens mokyklos spektaklyje, pasinaudokite proga ir pakalbėkite apie šios patirties naudingumą. Pasakykite jam: „Žinau, kad dabar jautiesi siaubingai, ir tai yra suprantama. Kai pasijausi geriau, norėčiau pasikalbėti su tavimi. Apsvarsčius, kodėl ir kaip tai atsitiko, iš šios patirties galima gauti naudos.“ Šis patirties apsvarstymas yra svarbus, tačiau vaikui gali būti sunku tai suprasti, nes taip jau juos išauklėjome, kad jie gerai jaučiasi tik aplankius sėkmei. Tačiau juk nenorėtume, kad ištikus nesėkmei vaikai imtų blogai apie save galvoti.
Kaip trumpai užsiminiau antrame skyriuje, sąvoka kol kas padeda kalbantis su vaiku apie tai, kad nusivylimas ir nesėkmė yra normali mokymosi dalis. Nesakykime, kad vaikas negali užsirišti batų raištelių. Jis kol kas negali jų užsirišti. M. Levine mane patikino, kad tai mėgstamiausias jos žodis kalbantis su sunkumų patiriančiais vaikais.
„Man jis patinka, nes skleidžia optimizmo dvasią ir drauge įvardija tikrovę“, – sako ji.
Kai vaikai sėkmingai susitvarko su iššūkiais, ši patirtis jiems suteikia kompetencijos pojūtį, o tas pojūtis be galo svarbus sveikai savivertei. Norime, kad mūsų vaikai suprastų, jog jų nesėkmės ir nusivylimai yra trumpalaikiai nuosmukiai, iš kurių jie gali pasimokyti ir kuriais pasinaudodami gali augti, bet šie nuosmukiai nereiškia, jog jie nebeverti mūsų meilės ir prisirišimo.
