Tadas sutiko su lrytas.lt skaitytojais pasidalinti savo išbandytais parkais.
„Kiek parkų yra Vilniuje? Bent 42. Keturiasdešimt du*. Arčiausiai šito skaičiaus buvęs spėjimas, sakė 18. Bet yra tris kartus daugiau. Su Smilte nusipirkom dviratį ir per rugpjūtį į visus juos nuvažiavom. Tada apvažiavom. Vėl turėdami daug nuostabaus laiko kartu. Parkai po paskutinio tokio šilto savaitgalio, taps dar įdomesnė vieta, nes rudenį bus gražu. Nors ir be to – juose yra daug gero. Yra kam patinka vaikų žaidimų aikštelės, ledai ar bent mėtymui pasiruošę kankorėžiai. Yra kam patinka pamatyti daug daugiau Vilniaus ir stebinančių vaizdų. Ar bent jau justi malonų skausmą kojose, numynus kilometrų. Bet yra Vilniuje vietų kurios pribloškia, kaip gražu. Ir atvirkščiai. Todėl jei norėsis besispalvinančiam rudeny pamatyti gražaus, vienas generation Alpha ir kitas millenials’as, padarė namų darbus.
Penketukas nuostabos:
NERIES SENVAGĖS SLĖNIS – iškart už Linkmenų fabriko. Jei galima važiuoti dviračiu – taip ir reikia daryti. Nes takas nuostabus. Platus lieptas, tvenkinys. Dvi žaidimų aikštelės vaikams, kitos tinka ir kitiems. Ten rudenį turėtų būti pasakiškai gražu.
SAPIEGŲ PARKAS | TECH PARKAS – Antakalny. Niekad iki tol nebuvau. Nuo tų gerų hipsteriškų vietų pavėsy su gera kava, iki hamakų prie viešos bibliotekos.
ŠIMTAMEČIŲ GIRIŲ PARKAS – kalnelyje, prieš pat IKEA. Niekad neįsivaizdavau, kad ten yra parkas. Ir tuo labiau, kad jis toks gražus. Gili dauba, apjuosta tankių medžių. Dauboje pavargusios, bet vis tiek supynės, pavėsinė. Vien iš smalsumo verta pasistačius mašiną, apsisukti, pažiūrėti į medžiais apaugusį kalnelį, į kurį vingiuoja vienintelis neryškus takelis. Ir pabandyti įlipti. Ten tikrai gražu.
DRAKONO PIEVA – Šnipiškėse. Gal ir mažiausiai parkas iš visų. Bet toks malonus pavėsis, jauki medinė arka, vietos pabūti, nauja aikštė, daug sūpynių. Ir drakono kiaušinis medžio viršūnėje.
RIBIŠKIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS | PAVILNIŲ REGIONINIO PARKO REGYKLA – linkėjimai tiems, kurie dėl gražaus pasivaikščiojimo tako važiuoja +20 km už Vilniaus. Pusantros valandos nuostabių vaizdų – nuo buvusio dvaro sode krentančių obuolių, iki vabzdžių viešbučių, šaltinių, besiganančių ir salotas priimančių avių. Pusiaukelėje kažkas vaikams, o visas kitas grožis visiems. Keli kilometrai nuo Senamiesčio. Neturėjau net nuovokos.
Penketukas žavesio – kai iki nuostabos pritrūko, bet buvo kas stipriai įstrigo:
ŠEŠKIUKO EŽERIUKAS – ypač kai keliauji per mišką, iš už niekur atsiveria slėnis su sekliu ir lygiu ežerėliu, vandeny stovinčiais suolais ir priešais stūksančiom miškingom kalvom. Su atributais vaikams, būriu ančių. Sakiau, jei turėčiau gyvenimo paskutinę valandą ir ji turėtų eiti Vilniuje, turbūt, kad atsisėsčiau ant to suolo ir sulaukčiau.
BURBIŠKIŲ PARKAS – visai pakrašty, bet taip gerai sutvarkytas, kad žmonių daugiau nei kai kur miesto centre. Ten verta imti šunį, kavos ir dar kas pasirašo ilgesniam žygiui ir vaikščioti tarp parko ir miško sandūros. Ruduo ten irgi bus labai gražus.
PREZIDENTŪROS PARKAS – dar niekada nebuvo toks gražus kaip dabar. Kiek pamenu. Įėjimas į kiemą dabar irgi liberalus kaip niekad. Lauko žaidimų, sėdmaišių pavėsy, iščiustytų gėlynų, žolynų ir senų medžių pilni du kiemai. Net ten, kur kažkada tvora nuo miesto atskyrė Šunparkį.
OZO PARKAS – irgi niekad anksčiau nebūta, todėl pati vieta iš savęs pradžiugino. Tik tvenkinys virsta pelke, o galbūt galėtų būti kitaip. Tuo tarpu pieva pilna visko.
ŽVĖRYNO PARKO TAKAS – taip, jau keletą metų, bet viso jo, juosiančio patį Žvėryną, dar nebuvom apvažiavę. Galima ir apeiti. Parkas čia gal ir sąlyginė sąvoka, bet pasivaikščiojimui, ir ypač rudenį, tai bus ir yra fantastiškas maršrutas. Vidury miesto.
Penketukas kontrastų:
CVIRKPARKIS – bent jau rugpjūtį, darbo dienos pabaigoje, buvo virtęs gyvai grojamo džiazo, atsipūtusių žmonių ir skanaus maisto erdve. Sėdėjom, klausėm, šokom su Smilte ir į kitus du parkus tą vakarą taip ir nebenuvažiavom.
NAUJOSIOS VILNIOS PARKAS – buvo aplankytas irgi darbo dienos pabaigoje. Greta niūraus betoninio sovietinio darbininko, bičai gėrė alų, grojo skardi rusiška muzika, ant suolų dar kažkas raitėsi. Ten nuvažiavus galima sugrįžti 20 metų atgal, kai taip buvo daug kur. Bet pasirodo, liko ir šiandien. Nors vieta tikrai graži.
ĄŽUOLAS HERMANUI PEREŠTEINUI – praeidamas kasdien pro ten, nežinojau nieko apie tą vietą. Prie Nacionalinio muziejaus, priešais Mindaugo paminklą. Šalia kelio, yra suolas, atsuktas į Vrublevskių biblioteką. Ant jo parašyta kai kas prasmingo apie istorijas. O šalia ąžuolai, su atmintimi gilų pėdsaką palikusio litvako. Tai, kas padėta po akimis, matosi prasčiausiai.
MARKUČIŲ PARKAS – ten Puškino muziejus, Markučių dvaras, senos kapinaitės, religiniai pastatai. Ant kalno. O pakalnėje, du gražūs tvenkiniai, kur rudenį, žinau puikiai, yra irgi labai gražu.
Č. SUGIHAROS PARKAS – kurį visi prisimena kartą metuose. O likusį laiką – praeina pro šalį. Bet toks elgesys ir yra teisingas.
Penketukas klasikos:
VINGIO PARKAS | VINGIO PARKO BOTANIKOS SODAS – viskas aišku. Bet kas yra virš to – tai ten kylantys oro balionai. Mes pataikėm ir valgydami ledus sėdėjom pievoj, vis pakildami ir lankstydami nuo vieno prie kito.
BERNARDINŲ SODAS – irgi klasikos skonis. Bet vis kažkas kito. Kai nuvažiavom, keliaujantis prancūzas visą parką pripildė muilo burbulų. Kažkur toliau vyko spektaklis. Šalia grojo gitara.
REFORMATŲ PARKAS – mums prie namų, todėl aiškus kiekvienas metras. Bet dar rudens ten nematėm. Prie pat laiptelių į Mindaugo gatvę išstatytos pavėsinės turėtų būti geriausia vieta jį matyti.
VILNIAUS UNIVERSITETO BOTANIKOS SODAS – yra gera vieta visiems metų laikams. Rudenį taip pat bus žiauriai gražu. Ir su tokio ilgio pasivaikščiojimu, kokio tik norisi.
PŪČKORIŲ ATODANGA | PŪČKORIŲ SODAS | PAVILNIŲ REGIONINIS PARKAS (BELMONTAS) – ten svarbiausia išlaukti raudonų medžių viršūnių. Ir daryti atvirukus.
Kiti parkai, verti mažiau taupomo laiko:
MISIONIERIŲ SODAI | KŪDRŲ PARKAS – Užupy, pasėdėti po medžiu, prie kūdros, netoli čiurlenančios Vilnelės.
LŪŽIŲ PARKAS – Justiniškėse. Paliktas savieigai, bet gamta atperka. Ruduo ten duos gražaus peizažo.
KALNŲ PARKAS – tarp klasikos ir visai sustojusio laiko. Ten niekas nesikeičia, bet galbūt tai ir nėra blogai. Palipus dar aukščiau, prie Trijų kryžių, ta pati pakerinti panorama. Arba pasivaikščiojimui nuostabus Stalo kalnas.
VILNIAUS MIESTO KLINIKINĖS LIGONINĖS PARKAS – buvo įdomiausia lokacija popieriuje. Nes sunku įsivaizduot, ar bus lengva patekti vidun. Bet parkas, nors atskirtas nuo Antakalnio gatvės tvora, bet atviras. Su siaurais takeliais ir lentelėmis apie augančius medžius.
UNO PARKAS – turi nemokamų, unikalių pramogų vaikams. Generation Alpha buvo sužavėta.
TUSKULĖNŲ DVARO PARKAS – Žirmūnuose, su lauko parodomis apie okupacijos laikotarpį. Man regis, jis vis geriau ir geriau prižiūrimas ir puoselėjimas, kad ir kitiems būtų įdomu. Todėl verta pamatyt, bet ten ne rudens lokacija.
EUROPOS PARKAS – užkonservavo savyje laiką. Skulptūros nuo jo lėtai vargsta. Vienintelis toks iš viso sąrašo, be botanikos sodų, kur įėjimas kainuoja. Bet ir metai iš metų, nebėra kažko naujo.
PASAKŲ PARKAS – Karoliniškėse irgi kamuojamas laiko, ėdančio medines skulptūras. Bet man po tiek metų ten nebuvus, pasirodė šviesus ir tvarkingas. Ir gal ruduo ten irgi bus gražus.
VERKIŲ PARKAS | VERKIŲ VANDENS MALŪNAS – galbūt turėjo būti klasikos skiltyje. Bet puikiai pamenu, kad už malūno einant miškan, pagal bėgantį šaltinį, ten vis galima atrasti kažką naujo. Takelį, pievą, voverę. Todėl prie klasikos netinka. Bet tinka prie gerų lokacijų, pasivaikščiojimui rudenį. Beje, restoranas prie pat šaltinio dabar turi fainą terasą, kurios anksčiau nemačiau.
JOMANTO PARKAS – paprastas, maždaug tvarkingas ir, matyt, svarbiausias vietiniams Baltupių poreikiams.
VIRŠULIŠKIŲ MIŠKO PARKAS – su mažai tvarkos, bet kaip iš niekur išnyrančiomis skulptūromis. Saukos braižo. Dėl to tikrai įdomu pamatyti.
Ir dar keli parkai, kuriuos nėra paprasta suprasti:
AUKŠTŲJŲ PANERIŲ SKULPTŪRŲ PARKAS – aukštoj žolėj, apipaišytos akmeninės skulptūros, panašios į nebaigtą arba baigtą, bet nebereikalingą projektą. Leidžiantis Galvės g. link „Thermo Fischer“.
JERUZALĖS PARKELIS | JERUZALĖS TVENKINYS – religinis sodas. Kur kas jaukiau, pabėgus nuo koplyčių, kapinių ar supančių bažnyčių smailių į mišką, visai gražiais takais.
TAUTŲ VIENYBĖS PARKAS – Pašilaičiuose. Atrodė, bus kažkas su paslėptom prasmėm. Bet yra – su naujomis sporto aikštėmis ir ne tokiais asfalto naujais takais. Daugiau kažko lyg ir nebuvo, arba nesimatė.
Tada parkai, kurie nėra parkai, nors sako, kad yra:
FABIJONIŠKIŲ MIŠKO PARKAS | ANTAKALNIO MIŠKO PARKAS | ŠIAURINIO ŽVĖRYNO PARKAS | VISORIŲ MIŠKO PARKAS – yra labiau miškai, nei parkai. Tiksliau, tikrai tik miškai. Todėl kai ieškai parko, o randi mišką, sunku kažką ir pasakyt. Nors ruduo ten irgi ateis, į mišką.
Ir dar vienas – SANTUOKŲ RŪMŲ PARKAS – kuris dabar rekonstruojamas. Ir panašu, bus dar viena graži vieta miesto vidury.
Visus parkus apvažiuoti užteko 1 mėnesio. Per tą laiką pavyko tik 1 kartą sulaužyti dviratį ir sutaisyti. Iš viso tam žygiui reikėjo numinti 166 km iš Senamiesčio perspektyvos.
* o kadangi į absoliučią tiesą nepretenduojam ir parkus radom pagal lenteles, savivaldybės nuorodas bei internetą, tai gal ir kažką pamiršom. Bet turbūt ne tiek svarbu“
