Žino kaukių skonį
Paaugliai, anot specialistų, „nematomi“ renkasi būti norėdami neišsiskirti iš kitų, pritapti, būti priimti. Jie aukoja tikrąjį save ir pradeda žaisti su kaukėmis – turi jų daug ir vis kaitalioja būdami su skirtingais žmonėmis. Taip bando įtikti, pritapti, nesuvokdami, kad jų pačių asmenybė išnyksta.
„Puikiai atsimenu, kad būdamas paauglys aš labai jaučiau žmones, todėl bendraudamas su skirtingais žmonėmis bandydavau užsidėti į tą žmogų panašią kaukę. Turėjau didžiulę jų kolekciją ir aktyviai naudojau, tačiau tai labai sekindavo, nes galiausiai tarp tų kaukių susipainiodavau, niekur negalėdavau tiesiog būti savimi. Tada įsivaizdavau, kad kiti mane priimti gali tik tada, kai būnu su tam tikra kauke. Galiausiai perdegiau ir tiesiog pavargau jas nešioti. Labai panašiu metu mano gyvenime atsirado teatras ir suvokimas, kad būtent čia galiu naudoti savo kaukes, čia tai reikia daryti ir netgi sveikintina“, – pasakoja „Whatansu“ stovyklų vadovas, aktorius ir režisierius Artiomas Rybakovas.
Jis sako, kad teatre po kauke, priešingai nei gyvenime, nesislepiama – čia sutarta jas dėvėti, todėl išsižaidus saugioje vietoje, pakeitus begalę kaukių jų nebeprireikia bendraujant su kitais žmonėmis, galima drąsiai jaustis ir būti savimi.
Teatras ir improvizacija leidžia būti savimi
Jaunam žmogui labai svarbu išlikti savimi, nepamiršti, kas jis, tikėti, kad yra reikalingas, mylimas ir įdomus toks, koks yra. Ir nesvarbu, kad kažkas gali sakyti kitaip.
„Teatras ir improvizacija visų pirma moko būti savimi, priimti save tokį, koks esi. Dirbdamas su vaikais stovyklose visuomet pradedu nuo labai paprastų dalykų, kad paauglys be streso, be spaudimo pajustų komfortą, kai yra stebimas kitų žmonių. Ir tik įveikę vieną laiptelį judame prie sudėtingesnių pratimų. Pamenu, kai stovyklos metu vienas vaikinas niekaip nesiryžo atsistoti prieš kitus stovyklautojus ir papasakoti kokią nors istoriją. Jis kartojo, kad nėra išskirtinis ir neturi nieko įdomaus, ką galėtų papasakoti. Pasikalbėjome asmeniškai ir paprašiau papasakoti maksimaliai neįdomų dalyką, nutikusį per pastaruosius metus. Staiga vaikinas atsipalaidavo, nes nieko nebereikėjo stebinti, tik papasakoti neįdomų dalyką. Jis pradėjo pasakoti istoriją su detalėmis, niuansais, nieko nevaidindamas, tiesiog būdamas savimi. Po šio pokalbio pas kitus vaikus jis grįžo visai kitoks, tą pastebėjo ir jo stovyklos draugai. Jie sako pamatę visai kitą žmogų – originalų, įdomų, savitą“, – sako Artiomas.
Supratęs, kaip improvizacija gali padėti, jis nusprendė rengti paaugliams improvizacijos stovyklas „Imu ir veikiu“, kuriose jie išmoktų saugiai improvizuodami išreikšti save, savo mintis, savo nuomonę.
Kiekvienas yra svarbus
Improvizacija moko nuostabaus dalyko – pasakius kelis sakinius pasitikrinti, ar tavęs klauso, ar vis dar yra kontaktas. Mokomasi aktyvaus klausymosi ir aktyvaus kalbėjimo. Tik tada vyksta mainai.
„Labai svarbūs yra mainai pokalbyje arba tiesiog bendravimas su kitais žmonėmis, bet jeigu mainai nevyksta, išeina, kad vienas žmogus reikalauja dėmesio, kalba vienas ir jam visiškai neįdomu, ar kiti klauso. Toks žmogus anksčiau ar vėliau pasmerktas būti vienas, nes niekas nenori būti su asmeniu, kuris visus užgožia, nepalaiko kontakto, tik bando parodyti save ir išnaudoja kitus, kad parodytų save. O improvizacija būtent to ir moko – taip, tu svarbus, bet... kiti žmonės tokie pat svarbūs, santykiuose, bendravime labai svarbu palaikyti balansą, jeigu nori, kad kiti toliau bendrautų su tavimi. Be galo svarbu, kad vyktų mainai: aš kalbu, bet ir klausau, ką man kalba kitas“, – sako stovyklų vadovas, aktorius ir režisierius A. Rybakovas.
Jis ragina suaugusiuosius įsijungti į improvizuotus pokalbius su vaikais, nes tai sustiprina tarpusavio ryšį, kontaktą, moko pasitikėjimo. Galų gale labai naudinga vaikams pamatyti ne mediką, buhalterį ar teisininką, o tikrąjį tėvų veidą, jų tikrąjį „aš“. Tada pasitikėjimo mainai yra abipusiai, o mezgamas ryšys gilus ir stiprus. Tai yra kaip tik tai, ko dabar labai reikia ir vaikams, ir jų tėvams.
