Su pašnekovu susitinkame jo gyvenamajame miestelyje ir vaikščiodami pamiške palei upelį atvirai pasikalbame. Pirmas įspūdis pamačius Paulių – tvirto sudėjimo, šviesaus veido ir plačios šypsenos jaunuolis. Pokalbiui įsibėgėjus paaiškėja, kad širdyje jis – jautrus žmogus.
– Pauliau, papasakok, kokia buvo tavo vaikystė?
– Vaikystė nebuvo spalvota. Su pavydu žvelgdavau į kaimynystėje gyvenančių tėvų elgesį su savo vaikais ir savaitgalio šeimos išvykas. Mano ir dar dviejų brolių bei sesės mama turėjo žalingų įpročių, buvo ir yra priklausoma nuo alkoholio. Tėvas mus paliko, kai man buvo dveji, tad aš jo nelabai pamenu.
Mums trūko ne tik dėmesio, motiniškos šilumos, bet ir maisto, nes mama visus pinigus išleisdavo svaigalams. Jau tada bėgdavome pas močiutę pavalgyti. Dėl to ir daugelio kitų dalykų iš mūsų šeimos bendraamžiai tyčiodavosi. Mama ne kartą bandė gydytis, bet vis atkrisdavo.
– Kada ir kodėl nusprendei išvykti iš gimtųjų namų gyventi pas senelius?
– Kai kiti broliai bei sesė suaugo ir paliko namus, mama pradėjo ieškoti vyrų kompanijos, su kuriais namuose kartu švęsdavo, aplinkoje netildavo keiksmažodžiai. Prieš 4 metus, nebenorėdamas stebėti nesiliaujančių balių, nusprendžiau ir aš, jauniausias, išeiti.
Svarbiausia, kad turėjau kur, žinojau, jog manęs laukia ir būsiu saugus. Mama buvo taip įklimpusi, kad kurį laiką manęs net nepasigedo.
– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas, kai tave pradėjo globoti seneliai?
– Pasikeičiau tiek vidumi, tiek išoriškai. Patiriu mažiau streso, baimės, galiu ramiai miegoti. Sveikai maitindamasis ir sportuodamas, sutvirtėjau fiziškai. Dabar visada turiu ką pavalgyti, kuo apsirengti, mokymosi priemonių, higienos reikmenų. Senelių dėmesys ir patarimai mane motyvuoja siekti tikslų. Ir bendraklasiai bei pažįstami kitaip į mane pradėjo žiūrėti, draugiškiau elgtis.
– Koks tavo santykis su seneliais?
– Manau, kad geras. Močiutė visada pasiteirauja, kaip sekasi mokslai, ar nereikia pagalbos, kaip jaučiuosi, ar nealkanas ir pan. Man labai patinka, kai ji nesakius pagamina mėgstamą patiekalą ir tokiu būdu palepina. Gyvenant pas mamą to niekada nebūdavo. Su seneliu kone kas vakarą susėdame lauke ant suolelio, pasikalbame, neretai išeiname į mišką ar žvejoti.
Aš juos labai gerbiu, to paties sulaukiu ir iš senelių. Savo šeima vadinu tuos, kas manimi rūpinasi. Esu jiems be galo dėkingas.
– Ar palaikai ryšį su savo tėvais?
– Nelabai. Su mama, kai būna blaivi, retsykiais pabendraujame telefonu, apsilanko ji ir čia, pas savo tėvus. O tėtis, kiek žinau, turi kitą šeimą ir bendrauti nenori, nerodo iniciatyvos.
– Kaip atrodo tavo diena?
– Šiuo metu, kol dar tęsiasi karantinas, atsikėlęs papusryčiauju, tada nuotoliniu būdu „kimbu“ į mokslus. Po pamokų prasideda lauko darbai: malkų kapojimas, žolės pjovimas, laistymas, aplinkos tvarkymas ir kiti pagal sezoną.
Vakarais daug sportuoju, bėgioju, mankštinuosi ant „turniko“ (skersinio – aut. past.). Taip pat jau pradėjome susitikti su keliais draugais, važinėjame dviračiais po apylinkes, spardome kamuolį ar žaidžiame krepšinį. Kompiuterinius žaidimus žaidžiu tik retkarčiais.
Vasarą norėčiau padirbėti pas kaimyną ūkininką ar pažįstamą statybų sektoriuje. Užsidirbti pinigų, įsigyti naują telefoną, dviratį.
– Ką planuoji sulaukęs pilnametystės?
– Kai baigsiu gimnaziją, norėčiau tęsti mokslus didmiestyje. Todėl stengiuosi gerai mokytis, kad seneliams nereikėtų mokėti už studijas ir turėčiau galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą. Po studijų norėčiau likti Lietuvoje, nors užsienyje gyvenantis brolis siūlo atvykti pas jį. Jeigu čia nepavyktų įsitvirtinti, turbūt emigruočiau.
– Kokią profesiją norėtum pasirinkti?
– Dar tiksliai nesu apsisprendęs, bet mąstau apie statybų inžineriją. Domiuosi statybomis, statybų technika. Pernai vasarą pats padirbėjau statybose ir labai patiko.
– Kokia didžiausia tavo svajonė?
– Turbūt didžiausia svajonė, kad mama atsisakytų alkoholio. Kad ir kokia ji būtų, ji man visada liks mama. Tačiau mes jai jau nebegalime padėti, turi pati to norėti ir vieną kartą galutinai pasiryžti gydytis. Kelis kartus seneliai ją buvo nuvežę į reabilitacijos ligoninę, bet ji iš ten pabėgdavo ir pradėdavo dar daugiau svaigintis.
O kalbant apie linksmesnius dalykus, norėčiau pakeliauti po pasaulį, aplankyti Indoneziją. Dar nei karto nesu skridęs lėktuvu.
Močiutė atvira – lengva nebuvo
Pakalbinta 70 metų Pauliaus močiutė Aldona (vardas pakeistas) atvirauja su vyru turėjusi minčių jau ir seniau pasiimti anūkus globoti, bet tuo metu vaikų mama kategoriškai nesutiko, kol nepradėjo domėtis tarnybos. Moteris neslepia, kad su Pauliumi kartais pasitaiko nesutarimų, bet ji įsitikinusi, tai – laikina.
„Nei karto nesigailėjau globai priėmusi Paulių. Išleidau savo tris vaikus į gyvenimą, išleisiu ir anūką. Paulius atėjo pas mūsų prasidėjus paauglystei. Lengva nebuvo. Bet su paaugliais nereikia kovoti, reikia bendrauti. Kartais tėvai iškelia neįgyvendinamus reikalavimus, o paskui vaikus baudžia. Tai neteisingas auklėjimas. Paauglystėje vaikui reikia supratingumo, pagarbos, palaikymo. Patys pastebime, kokie puikūs gaunasi rezultatai, kai Paulių paskatiname, padrąsiname. Kai vyrauja emocijų kaita, kartais geriau nutylėti. Tėvams, auginantiems panašaus amžiaus vaikus, linkiu kantrybės ir išlaukti, kol etapas praeis“, – sako moteris.
Gegužė – šeimos mėnuo, kurio metu daugelis atsigręžia į šeimą, įvertina turimus artimuosius, jų reikšmę gyvenime. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šio mėnesio proga inicijuoja ciklą „Šeimų istorijos“, kuriame kalbinamos Lietuvą savo darbais puošiančios, vaikų gerove ir jų ateitimi besirūpinančios šeimos.
