Organizmas patiria stresą
„Mes vadiname peršalimu, nes vaikai sušalę būna imlesni virusams ir infekcijoms, todėl dažniau ir suserga“, – paaiškina medikė.
Suaugusiems temperatūrų pokyčiai nekelia didelio streso ir organizmas lengvai prisitaiko tai prie šalčio, tai prie staiga pasikeitusios šilumos. Vaikai nėra tokie užsigrūdinę ir, pasak I.Plėštytės-Būtienės, kiekvienas temperatūros pokytis jų organizmui sukelia stresą. O ten, kur stresas, netrukus ateina ir ligos.
„Kai organizmas jaučia stresą, imuninės ląstelės „išmetamos“ į kraują, pasiruošdamos „kovai“. O kai vyksta nuolatinis stresas, imuninė sistema išsenka ir virusams patekti į mažųjų organizmą ir susargdinti vaiką yra daug lengviau“ – paprastai dėsto gydytoja.
Kenkia nuovargis
Vienas iš pagrindinių veiksnių, kodėl po savaitgalio lauke, ilgų pasivaikščiojimų ar važinėjimųsi rogutėmis, vaikai pirmadienį atsikelia su temperatūra, skaudančia gerkle ar sloga, yra nuovargis.
„Vaikai nepratę prie tokių fizinių krūvių, o ypač, karantino metu. Pervargimas reiškia, kad pavargsta ir jų imuninė sistema“, – pabrėžia gydytoja Indrė.
Antras svarbus veiksnys yra termoreguliacija. Vaikai lauke dūkdami dažnai suprakaituoja, tada išgirdę tėvų prašymus turi pastovėti ar pasėdėti ramiai ar ilgą kelią būna vežami rogutėmis, kur nebejuda: „Kraujagyslės pasimeta, kas čia vyksta – čia šalta, čia karšta, kaip reaguoti.“
Svarbu sekti trukmę
Todėl pirma taisyklė, kurią įvardijo gydytoja, kaip saugiai linksmintis žiemos oru yra stebėti trukmę, kiek vaikas būna laukia.
„Kuo mažesnis vaikas, tuo lauke būname trumpiau. Tai nereiškia, kad negalima eiti į lauką, bet elkimės, kaip darželiuose – eikime prieš pietus, po pietų. Nenorėkime per savaitgalį atsiimti visos žiemos džiaugsmų, būti lauke visą dieną, jei vaikai neįpratę.
Po pusryčių, patepame kremu nuo šalčio veiduką ir rankytes, palaukėme valandėlę ir einame į lauką pusvalandžiui. Pasidžiaugėme žiema ir vėl grįžtame namo į savo rutiną. Po pietų tas pats. Galite ir triskart eiti, bet ne vieną kartą 4-5 valandoms, kai vaikas neturi jėgų. Tada ne už kalnų ir liga“, – dalinasi informacija I.Plėštytė-Būtienė.
Nereikia trijų megztinių
Kitas svarbus dalykas yra apranga, su kuria vaikai turi neperšlapti, nesušalti, bet ir neperkaisti.
„Didesnė rizika vaikams yra sukaisti, nes tėvų baimė, kad vaikas sušals, dažniausiai yra nepagrįsta. Kai mums šalta, ką darome? Patrepsime, palakstome, o pabandykite padūkti, kaip vaikai, pamatysite, kad iškart būsite šlapi ir suprakaitavę, – teigia gydytoja. – Dažnai tėvai rengia klaidingai – vienu drabužiu daugiau nei save, nes atrodo, kad tas mažas kūnelis greit sušals. Iš tiesų, reikėtų rengti vienu drabužiu mažiau nei mes patys.“
Svarbu, kad nesušlaptų apatiniai vaiko drabužiai. Indrė juokiasi, kad tikrai nereikia trijų megztinių, kelių porų pirštinių ar šilčiausių kepurių.
„Raudoni žandai būna ne nuo šalčio, bet nuo karščio ir prakaito. Jei būsite tiek, kiek vaikui fiziologiškai ir reikia, tai jis ir nesušals. O jei tris valandas, aišku, kad tai blogai“, – primena apie trukmę Indrė.
Saugokite nosytes
Todėl svarbu, ne tik vaikų neaprengti pernelyg šiltai, bet ir nestabdyti pabūti ramiai. Būtent tuomet, vaikams padūkus, sukaitus, organizmas ir gaus didžiausią stresą staigiai atvėsus.
„Prisiminkime, kad jei suprakaitavome ir staiga sustojame, mums pasidaro šalta ir pradedame drebėti. Lyg vėjas perpučia. Kai vaikas suprakaitavo, kraujagystlės išsiplėtusios, „atiduoda“ šilumą, o staiga sustojus – kraujagyslės taip greitai nesupranta ir vis dar garuoja. Todėl taisyklė turi būti tokia, kad jeigu pajutote, kad vaikas suprakaitavęs, greitai čiumpate į glėbį, bėgate namo, į vonią ar kitą šiltą patalpą ir ramiai nurengiate. Tada temperatūrų skirtumai nebus dideli. Visa esmė, nesukelti įkaitusiam kūnui didžiulio streso, nes nuo streso visos ligos“, – pasakoja I.Plėštytė-Būtienė.
Na, o pabaigai, gydytoja pataria, stebėti vaikų nosytes. Imuninės ląstelės gali „plaukti“ tik gleivėmis, o jei nosis šalta, gleivinė apšalusi, tai ir nuo virusų nėra kam gintis.