Daugiau nei devyniolika metų praleidusi universitete edukologė prisimena savo profesinio kelio link keliavusi tikslingai. Paauglystėje dirbdavo aukle, tad po mokyklos baigimo nė nesuabejojo pasirinkti ikimokyklinės pedagogikos studijas, vėliau – magistrantūros kelias ir darbas universitete.
Prieš pandemiją pradėjo vadovauti vaikų darželiui
Prieš daugiau nei metus I. Pažusienė likus vos mėnesiui iki COVID–19 pandemijos pradėjo vadovauti Vilniuje įsteigtam VDU Švietimo akademijos vaikų darželiui „Mažųjų akademija“. Naujai vadovei teko gausybė iššūkių: ne tik greitai susipažinti su naujo darbo užkulisiais, bet ir prisitaikyti prie visiškai kitokių nei įprasta sąlygų.
„Truputį liūdna, kad trūksta gyvo bendravimo su tėvais, dažniausiai jis vyksta elektroninių priemonių pagalba. Be abejo, labiausiai šiame darbe džiugina kasdienės mažųjų šypsenos, jų draugiški apkabinimai. Visa tai labai drąsina judėti į priekį“, – tikina I. Pažusienė.
Šiandien vis daugiau tėvų susimąsto ir visuomenėje kelia diskusijų, ar mažą vaiką auginti namuose, ar vesti į mokymosi įstaigą. Pasak edukologės I. Pažusienės, negalima paneigti fakto, kad kai kurios šeimos sudaro puikias sąlygas vaiko ugdymuisi, bet įvairesnė, palankesnė edukacinė aplinka – ikimokyklinio ugdymo įstaigoje.
„Lietuvos ir užsienio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad kokybiškas ankstyvasis ugdymas turi teigiamą poveikį vaikui ir yra glaudžiai susijęs su jo tolimesnio gyvenimo sėkme. Vaikystėje darželius lankę vaikai būna brandesni mokyklai, jų žymiai didesnė mokymosi motyvacija bei aukštesni pasiekimai. Paskaičiuota, kad investicija į kokybišką ikimokyklinį ugdymą po dvidešimties ar trisdešimties metų atsiperka dešimteriopai“, – sako dėstytoja I. Pažusienė.
Be abejo, visuomenėje gausu įvairių nuomonių, kada geriausia pradėti vesti vaikus į darželį. Edukologės teigimu, nėra vieno paslaptingo recepto. Vieni vaikai startuoja nuo trejų metų, kiti nuo ketverių–penkerių.
Tik mokslininkų pastebėta, jog mažesni vaikai lengviau adaptuojasi mokymosi įstaigoje nei vyresni. Tad dėstytoja rekomenduoja kiekvienai šeimai pasirinkti jiems patogų modelį.
Stiklo kartos vaikai
Šiandien alfa, skaitmeninė, ar kitaip vadinama stiklo, karta nuo mažumės auga apsupti technologijų gausos: interaktyvūs žaislai, skaitmeninės knygos, mobilieji telefonai, kompiuteriai, planšetės. Šios priemonės tampa jų įprasta kasdienybe. Tad ir mokytojai, darželių auklėtojai bei tėvai turi keistis, orentuotis į naujas ugdymo ir auklėjimo tendencijas bei metodus.
„Svarbu sudaryti galimybių pačiam vaikui kurti, keisti, pertvarkyti aplinką; veikti situacijose, kupinose žaismingumo, nuotykių, atradimų; dirbti grupelėse, komandose mokantis vienam iš kito; pačiam spręsti problemas, ieškoti priežasčių, atsakyti į kilusius klausimus, susirasti norimą informaciją, tyrinėti ir kritiškai mąstyti; žaisti ir veikti su šiuolaikiniais žaislais ir priemonėmis“, – pasakoja I. Pažusienė
Pasak mokslininkės, stiklo kartos vaikai linkę patys viską išmėginti, surasti informaciją, tyrinėti, vienu metu gali įsitraukti į keletą veiklų ir jas keisti. Visa tai inspiruoja, jog tokie vaikai emociškai jautresni bei uždaresni.
Pati Ieva prisimena, jog ir savoje šeimoje teko susidurti su iššūkiu – per dideliu vaikų įsitraukimu į technologijų pasaulį. Pasak VDU Švietimo akademijos dėstytojos, vienintelis sprendimas – asmeninis tėvų pavyzdys. Tad darželio direktorės patarimas – porą valandų atsiriboti nuo technologijų ir skirti dėmesios bendriems pokalbiams, stalo žaidimams, pasivaikščiojimams su šeimos nariais.
„Kitaip, jeigu tėvai nepaleis iš rankų telefonų, kompiuterių, vaikai irgi seks jų blogu pavyzdžiu“, – teigė I. Pažusienė.
