„Prieš beveik ketverius metus, vieną šiltą, saulėtą vasaros dieną, mūsų šeima viešėjo pas šeimos draugę sode. Gal sveikinome ją su gimtadieniu, o gal šiaip džiaugėmės puikiu oru – šventės priežasties jau ir nepamenu. Bendravome su anksčiau matytais ir naujai sutiktais žmonėmis, kurių ten gal kelios dešimtys buvo susirinkę.
Luko sesė, tuo metu kokių 8 metų mergaičiukė, gaudė varles prie prūdo ir kniaukė braškes nuo stalo, o Lukas kankino bijūnų krūmus – juos pajudindavo ir stebėdavo, kaip žiedlapiai krenta ant žemės. Lukui buvo labai juokinga. Bijūnams, nujaučiu, nelabai.
Buvo tikrai labai smagi diena.
Saulei besileidžiant, atėjo laikas skirstytis ir atsisveikinti su vakarėlio svečiais. Ir būtent tą akimirką, tokioje netikėtoje vietoje, netikėtu laiku, aš išgirdau sakinį, kuris man įstrigo visam gyvenimui.
Tą sakinį sudaro 4 žodžiai. Juos ištarė atsisveikindamas vienas tos vasaros šventės dalyvių, kurio iki to nepažinojome. Jis pasakė:
- Jūsų vaikai nuostabūs. Abu.
Tie žodžiai labai palietė, nes tą vasaros dieną buvo praėjęs vos mėnuo nuo pirmojo Luko epilepsijos priepuolio. Baisaus, vaikų reanimacijoje pasibaigusio priepuolio, kuris mums ir vėl priminė visą sunkią Luko gyvenimo pradžią ir patvirtino blogiausias gydytojų prognozes – sunkumai nesibaigia.
Rasti jėgų išlįsti iš savo kiauto, išvykti iš namų su ypatingu vaiku, nepaisant to, kad bet kada gali užklupti priepuolis, buvo didžiulis iššūkis.
Ir būtent tuo nelengvu gyvenimo momentu mes iš nepažįstamo žmogaus išgirdome labiausiai įkvėpusius žodžius: „Jūsų vaikai nuostabūs. Abu“. Nešiojamės juos širdyje kasdien. Ir vaikus, ir žodžius.“
