Daugybė pokyčių
Šie metai Šv.Benedikto gimnazijai išskirtiniai – mokykla įveikė dviejų tarptautinių programų akreditacijas ir nuo šių mokslo metų startuoja tarptautinio bakalaureato programa pagrindiniam ugdymui MYP ir „Diplomo“ programa viduriniam ugdymui.
„Tai labai didžiulis iššūkis bet kuriai mokyklai, o mūsų ugdymo įstaiga yra nedideliame mieste, todėl iššūkis dvigubas“, – šypsosi L.Šernienė.
Pasak jos, mokykla yra aštuntoji Lietuvoje, gavusi teisę dirbti su tarptautinėmis programomis, o iškart su dviem – viena pirmųjų.
„Tikiu, kad įgiję teisę dirbti su šiomis programomis, ugdysime mokinius, kurie iš tiesų bus pasiaukojantys, įsitraukiantys, bendradarbiaujantys. Šiandien to gėrio labai trūksta. Esame katalikiška gimnazija, sakome, kad esame mylintys ir tikintys, o šie žodžiai turi daug prasmių. Mylintys artimą, draugą ir tikintys ne tik Dievu ir jo tiesomis, bet ir savimi, kad mes galime, mes padarysime“, – teigia gimnazijos vadovė.
Taip pat šiais metais ugdymo įstaigoje bus įgyvendintos dvi sporto programos – atnaujinamas sporto aikštynas ir diegiamas sveikatinimo projektas, įrengiant vaikams sporto erdvę su inovatyviomis technologijomis, papildomai ugdančiomis kognityvinius gebėjimus. Duris atveria ir atnaujintas fizikos kabinetas.
„Juokiausi, kad anksčiau vietoje fizikos kabineto turėjome tik lentelę ant durų, o dabar viskas įrengta pagal naujausią mokslo žodį. Tiesa, džiaugsmas nėra toks didelis, nes kabinetui reikia žmonių, kurie visa tai galėtų įdarbinti. Nors įsirengiame šiuolaikiškas erdves, svarbiausia ne sienos ir grindys. Džiaugiuosi, kad turime pilną komandą mokytojų, pasiruošusių dirbti mūsų vaikų labui. Galvojame apie ugdymo kaitą, kuri padeda mūsų mokiniams tapti žmonėmis, kurie darys pasaulį geresniu“, – atsidūsta Loreta.
Direktorius – komandos lyderis
Mokyklų vadovai dažnai laikomi tiesiog procesų administratoriais, todėl L.Šernienė džiaugiasi galinti pasinaudoti ankstesne pedagogine patirtimi.
„Lengviau ir prasmingiau dirbti darbą, kurį išmanai. Vien vadybinių sugebėjimų čia neužtenka, jei nesupranti vykstančių procesų. Mokyklos vadovas nėra tik ūkininkas, vadybininkas, jis ir ugdymo proceso organizatorius“, – įsitikinusi direktorė, dažnai dalyvaujanti pamokose ir su mokytojais nuolat diskutuojanti apie vaikų lavinimą.
Tai nestebina, nes L.Šernienė yra 18 rusų kalbos vadovėlių bendraautorė, o 19 netrukus keliaus į spaustuvę. Ji prisipažįsta, kad mokytojos poziciją paliko todėl, kad matė kitokią mokyklos viziją. Išsilaikiusi kompetencijas laimėjo konkursą ir tapo Stakliškių mokyklos direktore – iš pradžių tai buvo vidurinė mokykla, turėjusi tapti pagrindine, vėliau išaugusi iki gimnazijos. Naujų iššūkių ieškodama L.Šernienė prieš beveik penkerius metus pradėjo vadovauti Šv. Benedikto gimnazijai. Ji neslepia savo požiūrio, kad mokyklos direktorius yra žmogus, vedantis ugdymo įstaigą į priekį, suteikiantis viziją ir įkvepiantis susiburti.
„Būsiu nekukli, bet vadovas prisideda labai daug. Turime posakį, kad žuvis genda nuo galvos. Jis tinka ir čia. Jei vadovas nori, žino, tiki ir skatina žmones, jis negali sėdėti sudėjęs rankų. Jei vadovas tik sau patinka, niekas paskui tokį neis ir pokyčiai nevyks. Aš be žmonių esu niekas, viena nieko nepadarysiu – galiu turėti gražiausią idėją, bet jei nemokėsiu uždegti žmonių, niekas nevyks“, – apie lyderystę kalba L.Šernienė.
Didžiausia problema – žmogiškieji ištekliai
Savo pasiekimais ji dalijasi ir su kitais direktoriais – yra mokyklos vadovų mentorė, vedanti mokymus ir dalijanti patarimus, kaip vesti mokyklas į priekį.
„Didžioji dauguma vadovų susiduria su ta pačia problema – jaučiasi vykdantis ne žmonių atranką, bet paiešką. Akivaizdžiai trūksta mokytojų, o gerų ieškome su žiburiu“, – atsidūsta ji.
Kaip didžiausią iššūkį vadovaujant gimnazijai, L.Šernienė įvardijo finansus, kurių reikia, pavyzdžiui, norint įsigyti tarptautinio bakalaureto programoms skirtus vadovėlius, pasamdyti pačius geriausius mokytojus ar paskatinti besistengiančius ir per karantiną vis dar neperdegusius pedagogus. Jos įsitikinimu, be gerų mokytojų procesas nebus sėkmingas, nes svarbu ne tik mokymasis, bet ir mokymas.
„Visiems šitiems dalykams reikalingi finansai, o jeigu jų nėra pakankamai, galimybės ribotos. Todėl mūsų mokykla ne išimtis, nesame privati įstaiga. Ieškodami išeities, įsteigėme „Contribee“, kviesime bendruomenės narius prisidėti, kad ir minimaliai, po eurą, prie mokyklos finansų gerinimo. Tai nebūtų didelė našta šeimai, o mokyklai, jei atsirastų daug prijaučiančių ir padedančių, bus didelė pagalba“, – viliasi Loreta.
Kitas iššūkis – rasti pedagogų, gebančių dėstyti angliškai ir ugdyti vaikus kitaip nei įprasta, nes tarptautinės programos remiasi įtraukiuoju ugdymu, kai vaikas tyrinėja, ieško ir tampa pamokos centru, o mokytojas tik koordinuoja procesą.
„Brangiausias šiandien yra žmogus. Ateina jaunos mokytojos, įgauna čia patirties ir tada padariusios didelį karjeros šuolį papildo kitų organizacijų gretas. Tampame gerų specialistų kalve. Aišku, džiaugiuosi dėl jų, bet ir labai gaila, nes išeina geri specialistai“, – atsidūsta ji.
Linki elgtis taip, kad kiti gerbtų
L.Šernienė taip pat akcentuoja, kad svarbu ne tik mokykla, mokytojai, mokiniai, bet ir jų tėvai. Bendruomenė tampa vis didesne vertybe.
„Tėvai turi įsitraukti, bet ne vadovauti. Keista, kai tėvelių reikia atsiklausti dėl visų pokyčių. Aš juk pas juos į darbą neinu paaiškinti, ką daryti. Todėl praėję karantinai mus išmokė dar sėkmingiau kalbėtis – reikėjo atsakyti į begalę tėvams kylančių klausimų, o tai skatino dialogą, abipusį supratimą“, – pastebi Loreta.
Kadangi gimnazija katalikiška, bendruomenė kartu atskiromis klasėmis valgo Kūčių vakarienę, pina Advento vainikus, margina margučius per vakarones, Verbų sekmadienį pažymi eisena.
Artimą santykį L. Šernienė stengiasi palaikyti ir su moksleiviais: „Per visą karjerą neturėjau nė vieno blogo vaiko – manau, kad galima ir pavyksta susitarti su kiekvienu.“
Ji neslepia, kad jos požiūris į mokymąsi griežtas – vaikai į gimnaziją eina mokytis, o ne pailsėti.
„Čia ne sanatorija. Gal kam ir skaudus tas mano pasakymas, bet tai tiesa. Juk mokyklos stiprybė ne kabinetai ar baseinas, bet tai, kad mūsų vaikai puikiai išlaiko brandos egzaminus, įstoja ten, kur norėjo, kiti išėjo tarnauti tėvynei. Mane puola, kad tarptautinėmis programomis ruošiame emigrantus. Netiesa. Patriotas yra ugdomas čia ir dabar, mes ir stengiamės tai daryti – jis baigs Kembridžą ir grįš į Alytų, kur prisidės prie jo augimo“, – įsitikinusi L.Šernienė.
Pasitikdama Rugsėjo 1-ąja, gimnazijos vadovė mokytojams ir mokyklų vadovams linki išlaikyti tikėjimą, kad tikrai ateis diena, kai pedagogo profesija susigrąžins prestižą.
„Kviečiu visus ir elgtis taip, kad žmonės pradėtų mus gerbti. Niekas kitas nepadarys mūsų prestižinės profesijos atstovais, tik mes patys. Valdžia turi užtikrinti orią algą. Politikus kviečiu prisiminti pačius mylimiausius savo mokytojus ir įsivaizduoti, kad Lietuvos mokyklose tik tokie ir liko, žvelgti į juos su didele meile ir atsakomybe, nepamiršti įvertinti“, – linki L. Šernienė.
