Natūralu, kad tėvai nori suprasti, kaip vaikas priima gyvenimo pasikeitimus ir kaip jam sekasi prisitaikyti prie pokyčių. Tėvams svarbu, kad vaikai dalintųsi savo įspūdžiais. Girdėdami vaiko pasakojimą apie tai, kaip praėjo vaiko diena mokykloje, tėvai supranta, kaip jų vaikui sekasi, kaip jis jaučiasi, kaip jis susidoroja su jauduliu ir kiek bei kokios suaugusiųjų pagalbos jam gali reikėti. Todėl vaikus, o ypač pirmomis mokslo metų savaitėmis, apipilame klausimais: kaip sekėsi? ką veikei? ką naujo sužinojai? su kuo žaidei? kaip jautiesi? Mums smalsu. Mums rūpi. Mes irgi išgyvename pokyčių jaudulį – lygiai taip pat kaip ir vaikas.
Užduodami vaikui klausimus ir gaudami atsakymus, mes suprantame ne tik ką vaikai veikia, bet ir kaip jie jaučiasi, su kokiomis patirtimis jie susiduria ir kaip į tas patirtis reaguoja. Kuomet vaikai dalinasi savo įspūdžiais ir patirtimis mes jaučiamės ramiau, užtikrinčiau. Nes turėdami informacijos jaučiamės galintys labiau padėti vaikui jei jam prireiktų pagalbos. Tėveliai kartais pradeda nerimauti tais momentais, kuomet jų vaikas atsisako dalintis įspūdžiais, arba kuomet dienos įspūdžiais dalinasi lakoniškai.
Pavyzdžiui, uždavus klausimą, ką vaikas veikė lauke, jis apsiriboja trumpais atsakymais: „neatsimenu“, „žaidžiau“, „piešiau“. Šie atsakymai vargiai leidžia suprasti, kaip vaikui sekasi, todėl kartais tėveliai sunerimsta ir teiraujasi mokytojų, psichologų kaip prakalbinti vaiką, kad jis daugiau papasakotų apie savo mokyklos įspūdžius.
Vieno atsakymo, o juo labiau tokio, kuris leistų suprasti, kodėl kartais vaikai į mūsų jiems užduodamus klausimus atsako glaustai: „žaidžiau“, „piešiau“ ir t.t arba, kodėl pasirenka atsakyti „neatsimenu“ ar pan. – tikrai nėra. Gal vaikas tuo metu nenorėjo siūloma tema kalbėtis? Gal apskritai tuo metu nenorėjo kalbėtis? Gal mes užduodame pernelyg plačius, netikslius klausimus? O gal tikrai įvykiu dienoje buvo tiek, kad vaikui jau net sunku tiksliai atsiminti ką, su kuo ir kada veikė – juk taip būna kai viskas aplink nauja. Mums irgi nutinka, kad nenorime kalbėtis, nes pokalbio laikas netinkamas, nes nuotaika ne ta, o gal tiesiog norisi tylos. Nesulaukus vaiko atsakymo į užduotą klausimą arba sulaukus lakoniškų atsakymų, tėvams svarbiausia išlikti empatiškais, smalsiais ir nepulti vaiko „tardyti.
Skatinant vaiką dalintos jo dienos mokykloje įspūdžiais, būtų prasminga vaikui paaiškinti, kodėl mes domimės jo diena. Juk klausiame ne šiaip sau, kad užpildytume tylą. Klausiame dėl to, kad mums nuoširdžiai įdomu, kaip vaikui sekasi. Verta vaikui tai ir įvardinti: „klausiu, nes man įdomu sužinoti, kaip tau sekasi, man tu labai rūpi, aš tave labai myliu.“ Santykiai gali veikti labai motyvuojančiai.
Reaguojant į vaiko nenorą dalintis įspūdžiais, svarbu išreikšti savo supratimą, kad mes natūraliai priimame tą faktą, kad vaikas šiuo metu nenori kalbėtis. Mums suaugusiems gal ir patogus laikas pokalbiui, bet vaikui tai gali būti pats netinkamiausias metas. Atsiminkime, kad vaikas ne visada moka, arba dar nemoka, pats pasakyti, kad nenori kalbėtis. Gal jam nedrąsu pasakyti, kad jis nenori kalbėtis. Todėl imkimės iniciatyvos: „jei dabar nenori pasakoti, aš suprantu, kai būsi pasirengęs/usi galėsi man papasakoti. Kaip manai, pasikalbėsime apie mokyklą po vakarienės ar prieš tau einant miegoti?“. Išreikšdami supratimą, kad atsižvelgiame į vaiko nenorą kalbėtis, kuomet mums yra patogu šnekučiuotis, parodome vaikui, kad gerbiame jo asmenines ribas.
Į vaiko „neatsimenu“ galima reaguoti tiesiog labai natūraliai: „aha, supratau, kad neatsimeni, ką veikėte lauke, o gal atsimeni ką veikėte klasėje, kai grįžote iš lauko? Papasakok, prašau, man labai įdomu“.
Vaikai mieliau dalinasi įspūdžiais, kai jų klausiame įdomių, žaismingų ir labiau konkrečių klausimų, nei bendrinių bei plačių, tokių kaip: „Ką veikei mokykloje?“. Pokalbio su vaiku pradžioje galime užduoti žaismingus vaiko dėmesį patraukiančius klausimus: „kokios spalvos buvo tavo pietūs?“; „koks linksmiausias dalykas šiandien nutiko?“; „ar šiandien kam nors padėjai?“; „ar šiandien dainavote, o gal gali mane išmokyti dainelės žodžių?“; „ar šiandien kirpai su savo žirklėmis?“; „ar šiandien tu šypsojaisi/ liūdėjai ir pan.?“; „gal šiandien kas nors sulaužė klasės susitarimus?“ ir pan.
Mokykime vaiką dalintis įspūdžiais rodydami savo asmeninį pavyzdį: „o koks linksmiausias dalykas tau nutiko, man tai šiandien nutiko….“ Mūsų pasakojimas apie tai, kas įdomaus, smagaus, o gal liūdno mums nutiko, paskatina ir vaikus pasakoti apie jų dienos įspūdžius.
Na ir pabaigai. Tikrai nebūna taip, kad kada bepaklaustume vaiko, jis visada rinktųsi atsakymą „neatsimenu“. Juk kitais kartais vaikas atsimena ir noriai pasakoja. Todėl mums suaugusiems verta atkreipti dėmesį, kas tokio kitokio būna tais momentais, kai vaikas noriai, išsamiai pasakoja. Gal vaikas kur kas mieliau dalinasi savo įspūdžiais, kai mes suaugusieji patys neskubame ir esame ramūs bei susitelkę tik į pokalbį su vaiku ? Gal vaikas dažniau vengia pokalbio kuomet važiuojam namo, nes gal jam visai smalsu stebėti miestą pro mašinos langą? O štai namuose jis visai mielai pasakoja įspūdžius. Kantriai, atidžiai stebėdami, geriau pažįstame vaiką ir tikrai galime atrasti tuos momentus, tas aplinkybe, kurioms esant, vaikas ir nori, ir gali dalintis savo mokyklos patirtimis.
