Pasak J. Dulerain, jos sūnus turi gausybę diagnozių – jam nustatytas cerebrinis paralyžius, sunki intelekto negalia, elgesio ir kalbos raidos sutrikimai, vienu metu vaiką kamavo ir epilepsija.
„Pas jį buvo labai daug agresijos – sau ir aplinkiniams. Jis buvo itin jautrus ir dirglus, turėjo griežtai laikytis rutinos. Pavyzdžiui, kasryt jis manęs prašydavo surašyti dienos tvarkaraštį, kad žinotų visus dienos įvykius, įskaitant ir dantų valymą bei vaistų gėrimą. Jeigu nuklysdavome nuo tvarkaraščio – jam kildavo didžiulė isterija“, – prisimena moteris.
Ilgas gydymosi kelias
Jekaterina pasakoja, kad kaip ir visi panašaus likimo tėvai, su Nikita išbandė pačius įvairiausius gydymosi ir sveikatinimosi metodus, kuriuos tik galėjo rasti.
„Kasmet važiuodavome į reabilitaciją, bandėme įvairiausias terapijas, tarp jų buvo ir netradicinių: su delfinais, žirgais, dėlėmis. Taip pat dirbome su kineziterapeutais, logopedais“, – vardija ji.
Pasak jos, visi šie metodai prisidėjo prie geresnės sūnaus būklės, bet didžiausias lūžis įvyko pradėjus neuroterapiją – smegenų treniruotę, kuri padeda sureguliuoti centrinę nervų sistemą.
„Pradėjus lankyti šią terapiją, Nikita tapo kur kas ramesnis ir sukalbamesnis. Visiškai pasikeitė mūsų gyvenimo kokybė. Palaipsniui net dingo epilepsija: anksčiau jis patirdavo bent po priepuolį kas mėnesį, o dabar turime jau beveik penkerius metus trunkančią remisiją“, – kalba Nikitos mama.
Ji priduria, kad sūnus patiria kur kas mažiau streso. Pavyzdžiui, jei anksčiau visada per pietus turėdavo būti sriubos antraip kils pykčio pliūpsnis, šiandien dėl to jau galima susitarti.
„Žinoma, dienos tvarkaraščio dar kiek laikomės, bet nebe taip griežtai. Jau galiu automobiliu kažkur vykti skirtingais maršrutais, o ne vienu konkrečiu. Pasikeitė Nikitos emocinė būklė, o kartu ir mano. Man net sunku patikėti, kad vaikas prieš kelerius metus ir šiandieninis, jau 19-kos, Nikita yra tas pats žmogus, kaip žemė ir dangus. Anksčiau jis labai daug pykdavo, o šiandien jo veide – šypsena“, – dalijasi J. Dulerain.
Moteris pastebi, kad sūnus pradėjo aiškiau kalbėti, o jo žodynas išsiplėtė. Pavyzdžiui, anksčiau jis kalbėdavo tarsi išmoktomis frazėmis, o šiandien pats sugalvoja, ką sakyti.
„Trylikos-keturiolikos jis po truputį pradėjo suprasti, kaip reikia skaityti. Po neuroterapijos jis ne tik skaito, bet tai daro dviem kalbom – rusiškai ir lietuviškai. Dar anglų kalbos pradėjo mokytis savarankiškai – žiūri filmukus šia kalba“, – sako Jekaterina.
Mama – irgi žmogus
J. Dulerain džiaugiasi, kad jos sūnus pradėjo piešti ir tokiu būdu save išlieti ant popieriaus, o tai neliko nepastebėta. 19-metis užėmė prizinę vietą „American art awards“ apdovanojimuose.
„Mes bandėme meno terapiją daug kartų – jam patikdavo, bet vos išsipurvindavo rankas dažais, jis vėlgi puldavo į isteriją. Po kurio laiko sūnus pats vėl ėmėsi piešti, šį kartą abstrakcijas, ir dabar yra įvairių tarptautinių konkursų prizininkas bei nugalėtojas“, – teigia ji.
Jekaterina pasakoja dėl Nikitos padariusi viską: nors ilgas jo diagnozių sąrašas niekur nedingo, pasižiūrėjus į Nikitą negalėtumei pasakyti, kad šio ligos riboja jo gyvenimą.
„Diagnozės – sau, o žmogus – sau. Nikita pats vaikšto, kalba, moka plaukti, piešia, skaito, mokosi kalbų. Pasiekėm išties daug ir labai tuo džiaugiuosi. Iš visų procedūrų liko tik logopedas ir neuroterapija“, – tvirtina pašnekovė.
Ji sako norinti atkreipti kitų mamų dėmesį ir duoti joms vieną patarimą, kurį būtų davusi sau, jei tik galėtų: nepamiršti, kad mama irgi yra žmogus, jai taip pat reikia laiko sau.
„Patarčiau skirti nors truputį laiko sau, ne visą jį atiduoti vaikui. Mamos linkusios viską paaukoti dėl savo vaikų. Bet padarysite jiems paslaugą būdamos geros ir sau. Taip pat patarčiau pernelyg neapkrauti vaiko procedūrų gausa, kad jis neprarastų vaikystės. Su vaiku klaidos nepadariau, bet dėl savęs padariau tikrai ne viską – šiandien Nikita jau suaugęs, o aš be darbo, vyro ir sveikatos. Būtent dėl to raginu visas mamas, auginančias sunkiai sergančius vaikus, prašyti pagalbos ir nepamiršti savęs“, – reziumuoja Jekaterina.
Pagalba turintiems autizmo spektro sutrikimą
„VibraMedica“ klinikos įkūrėjos Renatos Seržentienės teigimu, neuroterapija yra technologijomis pagrįsta smegenų treniravimo sistema – ji atlieka mokomąjį procesą, kurio metu pacientas per ausines girdi muzikos trukdžius, pranešančius smegenims apie jų nukrypimus.
„Tokiu būdu smegenys gali natūraliai save „taisyti“. Šis metodas nėra gydymas – tai verčiau terapinė smegenų treniruotė nuolatiniam tobulėjimui. Kaip tobulėja autizmo spektro sutrikimą turintys pacientai? Pastebėta, jog atsiranda ekspresyvi kalba – daugiau žodinės išraiškos, gestų kalbos, ilgesni pasisakymai, išsamesnės mintys ar net kitokios sakinių struktūros, aiškesnis minčių dėstymas, be to, pagerėja atmintis, atidumas skaitant tekstą“, – aiškina ji.
Kalbėdama apie procedūros įtaką šį sutrikimą turintiems vaikams R. Seržentienė sako, kad vienas svarbesnių pasiekimų yra sumažėjęs nerimas ir įniršis bei pagerėjęs miegas. Taip pat atsiranda akių kontaktas ir susidomėjimas kitais bei didesnis pasitikėjimas savimi.
„Po 12–18 seansų jau yra pastebimas savarankiškumas, kai vaikas nori apsirengti pats be tėvų pagalbos, pagerėja sensorika, kuomet vaikas pats nori paimti tėvo ranką, trokšta fizinio prisilietimo, net tampa mažiau išrankus maistui. Turėjome vieną atvejį, kuomet vaikas pagaliau leido odontologui gydyti dantis – iki tol reikėdavo bent trijų žmonių, jog ši procedūra pavyktų. Nors amžiaus ribų šiai terapijai nėra, kuo anksčiau pradėjus treniruoti vaiką – tuo geresnių rezultatų galima tikėtis. Pavyzdžiui, turėjome ir 3 mėn. mergytę, kurią atsivedė mama sužinojusi apie jos vystymosi sutrikimus“, – kalba klinikos įkūrėja.
Neuroterapija gali būti taikoma ir sergantiems dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD), traukuliais, įgyta smegenų trauma, nerimu, depresija ir nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms.
