Pavasaris reiškia, kad ateina „bikini sezonas“, vadinasi, reikės nusirengti ir parodyti daugiau kūno. Šiuo metu sporto salės ir mitybos specialistai sulaukia daugiau klientų. Padaugėja darbo ir terapeutams, dirbantiems su mitybos sutrikimais.

Gydytoja dietologė-psichoterapeutė Kristina Jasmontienė sako, kad didžiausia valgymo sutrikimus turinčių žmonių grupė – paaugliai. Net ir devynerių metų vaikai gali imti riboti maistą.

Kaip atpažinti, kad vaikas turi mitybos problemų? Kas yra dietinis mąstymas ir kuo jis žalingas vaikams bei suaugusiems? Kodėl dingsta mūsų gebėjimas intuityviai valgyti tiek, kiek reikia ir tai, ko trūksta kūnui? Apie tai kalbame su K. Jasmontiene.

– Kodėl vaikai ankstyvame amžiuje užsimano lieknėti?

[[ge:lrytas:lrytas:28285209]]

– Tai lemia visuma priežasčių. Viena jų – lyginimasis su kitais. Socialiniai tinklai daro didelę įtaką – juose nuolat matom „tobulus“ žmones. Paauglys, kurio savivertė labai trapi – ypač jei neturi palaikymo savo aplinkoje – lieka vienas su savo „netobulumu“. Socialinių tinklų aplinkoje visi gražūs, sėkmingi, turtingi, firminiais rūbais apsirengę. Ir dažnai būtent lieknumas asocijuojamas su sėkmingumu ir grožiu.

Tai stebėdamas jaunas žmogus gali galvoti, kad jis nepakankamas, ir apibendrinti – esu niekam tikęs. Nuolatinis lyginimasis su draugais, žvaigždėmis ir socialinėse medijose matomais vaizdais kelia jausmą, kad neatitinku standarto ir reikia tai keisti. Neretai stimulu mažinti svorį tampa pastabos iš aplinkinių. Bendras vardiklis – trapi savivertė, neatlaikanti neigiamų pastabų iš aplinkos ir aukštų standartų.

– Kokie ženklai išduoda, kad vaikas ar paauglys turi valgymo sutrikimą? Juk tėvai turbūt ne būtinai iš karto tai supranta?

– Tėvai dažnai pastebi gerokai vėliau nei sutrikimas prasideda. Ir nebūtinai dėl to, kad neskiria jiems dėmesio. Ypač su paaugliais tėvai jau natūraliai nebepraleidžia tiek daug laiko, neina su jais kartu maudytis, neįžvelgia jų kūno formų per plačius rūbus. Tačiau pastebėti galima kuomet keičiasi ne tik kūno masė, bet ir elgesys – vengiama valgyti kartu, nebevalgoma maisto, kuris anksčiau buvo mėgstamas, paauglys dažnai pradeda pats gamintis sau maistą, naudoja dietinius produktus, o kitų vengia.

[[ge:lrytas:lrytas:566364]][[ge:lrytas:lrytas:19231870]]

Be abejo, valgomas aiškiai mažesnis maisto kiekis. Atsiranda ir kognityviniai pasikeitimai, gali suprastėti mokymosi rezultatai. Vargina nuovargis, mieguistumas. Jam gali būti šalta, gali būti išbalęs.

– Tarkime, tėvai pastebėjo, kad vaikas turi mitybos problemų. Ką reikėtų daryti?

– Svarbu neatidėlioti ir ieškoti pagalbos. Pirmiausia kreiptis į šeimos gydytoją, atlikti reikalingus tyrimus, vertinti vaiko ūgį, svorį, jų proporciją ir dinamiką augant. Tuomet vaikų psichiatro konsultacija diagnozės tikslinimui ir patvirtinimui. Į komandą įtraukiamas gydytojas dietologas ir psichologas / psichoterapeutas. Valgymo sutrikimas gydomas specialistų komandos ir trunka ilgai. Žinoma, gydyme būtinai dalyvauja ir šeima.

– Kartais tėvai galvoja „ai, išaugs“. Ar išaugami valgymo sutrikimai?

– Mitybos sutrikimais neretai žmogus gali sirgti 10–15 metų ir daugiau. Bet kokio pobūdžio valgymo sutrikimai yra didelį mirtingumą turinčios ligos. Sakyti, kad vaikas išaugs – tai žaisti rusišką ruletę su vaiko gyvybe. Šito daryti tikrai negalima.

– Žinau atvejų, kai tėvai patys ima skatinti vaikus perdėtai prižiūrėti savo svorį. Ar susidūrėte su tokiais atvejais?

– Esu tikra, kad mamos, kurios ragina vaikus lieknėti, nenori jiems blogo. Jos galvoja, kad labai stengiasi dėl savo vaikų, dažnai remiasi savo patirtimi (dažniau tėvai, patys turintys ne itin sveiką santykį su maistu tai perduoda savo vaikams – jie modeliai, projektuojantys vaiko supratimą apie normą). Tačiau jei geri norai neteisingai pateikiami, jie kenkia. Girdėdamas „pasižiūrėk, kaip atrodai“ vaikas gali suprasti, kad mama jo nemylės, jei jis taip atrodys.

Dar prastesnis variantas, kai tėvai turi vaikams labai neadekvačių lūkesčių. Tam tikros sporto šakos, tokios kaip gimnastika, šokiai, baletas, gali pastūmėti į valgymo sutrikimus. Būna atvejų, kai mama atveda dukrą, kuri neturi duomenų, pavyzdžiui, baletui. Svoris, kurio norima, yra tiesiog neįmanomas ir nesuderinamas su vaiko fiziologija ir sveikata. Bet jei yra spaudimas „tu turi būti balerina“, tai gali būti priežastis dėl kurios išsivystys sutrikimas.

[[ge:lrytas:lrytas:30862271]]

– Kaip tėvams suprasti, kada vaikas vystosi sveikai, o kada reikia padėti mažinti svorį?

– Jeigu vaikas vystosi sveikose ribose, jo svorio reguliuoti nereikia. Tos ribos yra labai plačios. Vienas vaikas gali „už kastuvo pasislėpti“, nes jo kūno struktūra tokia, o kitas gali būti tvirtesnio kūno sudėjimo, bet abu bus nei per stori, nei per liekni. Tėvams visada sakau – neturėkite nerealistiškų lūkesčių.

Jei jūsų dukra yra „rožė“, nenorėkite, kad ji būtų „ramunė“. Jei mergaitė nuolat gaus informaciją, kad visos „rožės“ blogos ir tik „ramunės“ geros, tai ji gali būti pati nuostabiausia „rožė“, bet jausis niekam tikusi, neturės gero santykio su savo kūnu.

– Ką reikėtų žinoti tėvams, kurie nori padėti vaikui pasiekti sveiką svorį, kai yra nukrypimas nuo sveikų ribų?

– Bet kokiu atveju svarbiausia to nedaryti grubiai. Jei berniukui didėja kūno masė, tai ar kas pasikeis, jei pasakysiu jam „tu mažiau valgyk“? Gal kaip suaugęs žmogus aš turėčiau pasižiūrėti, ką jis valgo? Ką galėčiau padaryti, kad tas maistas būtų palankesnis sveikatai? Gal visa šeima turėtų gerinti esamus maitinimosi įpročius ar kartą per savaitę nueiti kartu į baseiną? Tai galima padaryti kaip šeimos pokytį, kuris niekaip neakcentuos vieno vaiko problemos.

Vienas blogiausių dalykų, ką gali padaryti tėvai – dietinio mąstymo diegimas. Mažiausia mano klientė buvo penkerių metų mergaitė. Žiūrėdama didelėmis gražiomis akimis ji klausia: „O šitą galiu valgyti? O šito negaliu valgyti?“ Labai šiurpu, kai penkerių metų vaikas jau mąsto dietiniais terminais. Žinoma, kad toks vaikas sveiko santykio su maistu, valgymu ir savo kūnu gali neturėti.

– Kas yra tas dietinis mąstymas?

– Kai pradedame taikyti tam tikras mitybos taisykles neatsižvelgdami į kūno siunčiamus signalus. Pavyzdžiui, kai būtinai valgoma 12 valandą net jei žmogus nesijaučia alkanas. Kitas dietinio mąstymo pavyzdys – negalima valgyti vaisių vakare, nes jie storina. Arba būtinai reikia valgyti iki šešių, nes paskui kažkas nutiks.

– Ar tai reiškia, kad nuolatinis valingas mitybos kontroliavimas nėra geras dalykas? Juk daugybė žmonių galvoja, kad taip ir reikėtų gyventi...

– Dėl to ir komunikuojame, kad vaikas nėra tas pats, kas suaugęs ir jam negalima taikyti tų pačių taisyklių. Tačiau dietinis mąstymas ir suaugusiems nerekomenduojamas. Dabartiniai suaugę žmonės, dėkui dievui, bent vaikystėje valgė viską ir jokių dietų nežinojo. O kas bus su dabartiniais vaikais? Jie visą tą informaciją apie dietas mato nuo pat mažumės.

– Kas tada nutinka? Ar su dietiniu mąstymu užaugęs žmogus praranda „ryšį“ su savo kūnu?

– Nebelieka intuityvaus valgymo. Jei diegiame vaikui dietinį mąstymą ar grūdame maistą, kai vaikas nėra alkanas, jis auga mokydamasis ignoruoti savo kūno signalus ir ima vadovautis tik proto informacija, kuri nebūtinai atliepia tikrąjį alkį ar sotumą. Jei aš atsikeliu ryte ir jaučiu, kad nesu alkana, pusryčius galiu valgyti vėliau. Tačiau žmogus su dietiniu mąstymo valgys tada, kada „reikia“, net jei skrandis sako „ne“.

Kai kūno siunčiami signalai yra ignoruojami, nebemokame prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, nejaučiame su amžėjimu sumažėjusio maisto poreikio, kūno pajautimo lieka labai nedaug. Iš tiesų mes visi buvome intuityvūs valgytojai. Kai kūdikis gimsta jis juk nežino kiek valandų, bet verkia, kai nori valgyti. Daugeliu atvejų galima pagal tą verksmą nustatinėti laikrodį. Tą gebėjimą mes visi turėjome, bet jį sugadiname.

– Bet jei leisime vaikams maitintis intuityviai, jie dės į burną tik saldumynus ir bulvių traškučius ir tikrai ne tik tada, kai yra alkani...

– Mes nekalbame apie ribų nebuvimą. Ribos turi būti, bet jos turi būti sveikos, ne kraštutinės. Kartais mamos sako „mano vaikas saldumynus valgo du kartus metuose“. Man atrodo, tai yra kraštutinumas. Žinoma, vaikas neturi gauti saldumynų ir tris kartus dienoje. Bet pirmiausia vaiką edukuoti ir mokyti sveikos mitybos reikia savo pavyzdžiu.

Dietinis mąstymas kankina net mažamečius