Anot publicisto, istoriko Jaceko Komaro, Lenkijoje vyksta susiję, bet skirtingi ūkininkų protestai.
„Kai eilinį kartą blokuojami blokuojami dideli Lenkijos miestai, tai vyksta dėl Briuselio paskelbto Žaliojo susitarimo. Su importo arba eksporto problema Lenkijos ūkininkai susiduria ir dėl ukrainietiškų grūdų. Iš esmės, turime dvi problemas.
Kai prieš du mėnesius prasidėjo Ukrainos sienos blokada, tada buvo protestas dėl karo – anksčiau visi grūdai buvo eksportuojami per Juodąją jūrą, bet dėl karo ukrainiečiai negali siųsti savo produkcijos tuo keliu. Savo produkciją, ne tik grūdus, ukrainiečiai gamina daug pigiau nei Europa.
Jie eksportuodavo savo produkciją į Afriką, Pietų Ameriką, Šiaurės Ameriką, bet dabar to daryti nebegali, todėl padarė susitarimą su Europos Sąjunga (ES), kad siųs savo produkciją per Lenkiją, Slovakiją, Rumuniją. Tai – ne tik Lenkijos, bet ir kitų šalių problema.
Jei tai būtų tik tranzitas, tai nebūtų jokios problemos, bet kiekvienoje šalyje atsirado verslininkų, kurie tą produkciją bandė parduoti ir sėkmingai pardavinėjo Lenkijoje, Slovakijoje ir Rumunijoje. Ta produkcija yra daugmaž trečdaliu pigesnė, todėl savaime yra noras ją sustabdyti ir parduoti vietoje. Tai reiškia, kad vietiniai gamintojai praranda milžiniškus pinigus, bankrutuoja – nėra kitos išeities“, – „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ aiškino J.Komaras.
Dėl tokios situacijos lenkų ūkininkams užsidegė raudonos lemputės – jie sukilo ginti savo ekonominių interesų.
Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas pabrėžė, kad problema – globalesnė. Visos ES ūkininkai pyksta, kad šiuo metu jiems apskritai sunku uždirbti.
„Problema ta, kad ūkininkai neuždirba pinigų. Antri metai iš eilės grūdų kainos nesustojamai griūna ir pasiekė tokią ribą, kada ūkininkauti neapsimoka. Gal šis reiškinys trumpas, bet dabar yra taip, kad ką tu užaugini, tu parduodi į minusą. Taip yra ūkininkams visoje ES.
Kainos kristi pradėjo 2022 metų gegužę, tada kviečių kaina siekė 400 eurų. Šiandien Lietuvos ūkininkas gauna žemiau nei 170 eurų, vadinasi, kainos krito daugiau nei dvigubai. Pinigai, kuriuos ūkininkas įdeda į žemės ūkį, yra dideli, trąšos brangesnės, auga darbo užmokesčiai, infliacija. Jei ne tai, gal Lenkijos ūkininkas nematytų problemų, kurios kyla dėl tranzito, bet kai grūdų auginti nebeapsimoka, jie pirmiausia bando gelbėti savo verslą“, – šnekėjo K.Šimas.
Jis pabrėžė: buvo sutarta, jog grūdai iš Ukrainos per Lenkiją bus tik vežami.
„Jei tai būtų tik tranzitas, būtų tik maža bėda, kad parduodant į laivą, Ukrainos grūdai pigesni nei lenkiški, konkuruojama pakraunant į laivą. Bet jie mato didesnę bėdą: į Lenkiją įvežami ne tik grūdai, bet ir miltai, aliejai, kiti produktai, kurie nusėda Lenkijoje. Kepyklos pradeda naudotis ukrainietiškais miltais. Taip nebuvo tartasi. Buvo tartasi dėl rapsų, kviečių, miežių, kukurūzų tranzito, tačiau vežamos prekės, dėl kurių nebuvo sutarta.
ES – labai griežti tvarumo reglamentavimai. Mūsų produkcija brangesnė dėl to, kad mes saugome gamtą. Ukrainoje gali auginti kaip nori. Teisės nelygios. Dėl to automatiškai Lenkijos ūkininkai pikti, jei ukrainietiški miltai pradeda važiuoti į pasienį“, – sakė K.Šmitas.
Jis antrino J.Komarui – didžiulė bėda kyla ir dėl Lenkijos verslininkų, bandančių apeiti reglamentavimą.
„Buvo prikurta smulkių verslininkėlių įmonių, apeinant reglamentavimą. Grūdai, kurie buvo vežami pašarui, nusėdo Lenkijoje – nusėsti galėjo apie 300 tūkst. tonų per tam tikras vietines schemas. Dėl to lenkų ūkininkai labai pyksta“, – aiškino K.Šmitas.
Kad tokių dalykų nebūtų, sužiūrėti sunku ir pačiai Lenkijos valdžiai.
„Vienas iš žemės ūkio viceministrų yra žmogus, kuris pats organizavo protestus. Jis bandė įtikinti, kad vyriausybė viską sutvarkys. Bet čia nėra taip paprasta, nes čia yra keletas lygių: Briuselis, Varšuva, Prancūzija, Italija. Dėl to pigaus eksporto nei lenkai, nei prancūzai normaliai negali eksportuoti į Ameriką, Afriką savo produkcijos, nes Briuselis priėmė aukšto lygio reikalavimus Europos valstybėms, tai reiškia, kad ta produkcija tampa brangesnė.
Mes Europoje suprantame, žinome, norime gero maisto, kuris beveik ekologiškas, bet tai kainuoja. O žmonės, kurie badauja Afrikoje, Pietų Amerikoje, nori pirkti kuo pigiau, jiems visiškai nesvarbu, kaip grūdai užauginti – jiems svarbu, kad būtų pigu“, – sakė J.Komaras.
Dėl to konkurencija tampa visiškai nelygiavertė – europiečiai praranda konkurencijos pranašumą.
„Europa galėjo su tuo sutikti, nes norėjo padėti Ukrainai. Bet atsitiko taip, kad atsirado verslininkų, kurie pajautė, kad galima šiek tiek daugiau užsidirbti, o žmonėms Europoje tai nebus svarbu“, – pridūrė publicistas.
Anot K.Šmito, Lenkijos valdžia galėtų priimti bent laikinų sprendimų.
„Tai yra konfliktas ir nesvarbu, kad ir Ukraina, ir ES yra vienoje pusėje. Konfliktas kyla dėl skirtingų reglamentavimų – negali toje pačioje rinkoje vieni laikytis reglamento, o kiti – ne. Yra laikinų sprendimų. Lenkijos ūkininkai reikalauja subsidijų.
Tačiau ūkininkai iš esmės mato neteisybę dėl schemų, dėl kurių valdžia nereaguoja ar nesugeba jų pamatyti. Neteisybė atsiranda ir dėl to, kad ne visi produktai apriboti“, – teigė pašnekovas.
