Negi Lietuvoje vis dar galioja baudžiava? Tokios abejonės apniko apstulbusį Šilalės rajono gyventoją 65 metų Vytautą Tamašauską išklausius jam nepalankų Šiaulių apygardos teismo sprendimą.

Šilališkis net penkerius metus prižiūrėjo svetimų žmonių karvių bandą, gelbėjo, kad galvijai nenugaištų, tačiau už šį triūsą negaus nė cento. Teismas nutarė, kad toks darbas – nelegalus, tad ir atlygis už jį nepriklauso.

V.Tamašauskas į teismą buvo priverstas kreiptis, kai verslininkas Saulius Udra iš Telšių atsisakė jam atsilyginti už penkerius metus trukusią karvių priežiūrą, negana to, nemokamai dirbusį, už savo pinigus pašarus pirkusį galvijų prižiūrėtoją apkaltino mėšlo vagyste.

Nupirko, bet neišsivežė

[[ge:lrytas:lrytas:33736537]][[ge:lrytas:lrytas:33903371]]

Į neįprastą istoriją V.Tamašauskas įsivėlė dar 2018 metais, kai ne kartą įtarimų už sukčiavimą žemės išvadomis sulaukusiam S.Udrai pardavė dalį savo galvijų bandos – 19 karvių.

Prieš sandėrį į ganyklą atvykęs S.Udra apžiūrėjo karves ir pats jas išsirinko. Vos tik už galvijus buvo sumokėti pirmieji pinigai, karvės Ūkinių gyvūnų registre buvo registruotos S.Udros žmonos Dianos vardu. Tačiau į moters ūkį, esantį už 60 kilometrų Telšių rajone, galvijų taip ir neišsivežė.

Iš pradžių telšiškis paprašė pardavėjų kelias dienas galvijus prižiūrėti, kol susiras juos gabenti skirtą transportą.

Ėjo dienos, tačiau pirkėjas nesirodė. Per tą laiką V.Tamašauskas karves šėrė, girdė, šukavo, karpė kanopas.

Kadangi ganykla buvo keli kilometrai nuo ūkininko namo, teko triskart per dieną ten važinėti, sunaudoti nemažai benzino. Papildomai reikėjo nusipirkti karvėms girdyti skirtą 3 tonų vandens talpyklą, ganyklos plotus aptverti tvora su elektriniu piemeniu.

Po kurio laiko S.Udra vėl pasirodė ir V.Tamašauskui pasiūlė verslo planą – pažadėjo nupirkti visą jo turimą apie 50 hektarų ploto sklypą ir ten pastatyti modernią fermą. Todėl dar paprašė kol kas pasirūpinti karvėmis.

„Kam jas vežioti pirmyn ir atgal, juk tuoj nusipirksiu tavo žemes, pastatysiu fermą, ten jos bus įkurdintos. O jei norėsi, galėsi visam ūkiui vadovauti“, – esą taip porino S.Udra.

V.Tamašauskas jau seniai su žmona svarstė, kad sveikata jau neleidžia ūkininkauti, tad greitai sutiko viską išparduoti ir išsikelti gyventi į miestą.

Toliau lenkė nugarą

Tačiau laikas ėjo, o kalbos apie sklypo pirkimą taip ir liko kalbomis. O V.Tamašauskas ir toliau prižiūrėjo svetimas karves.

Kai jis S.Udros vis paklausdavo, kada nupirks žemes arba pasiims įsigytus galvijus, šis paaiškindavo: „Tuoj parduodu savo 40 hektarų sklypą prie Elektrėnų ir nupirksiu visą tavo ūkį.“

Atėjo žiema, paskui pavasaris, bet S.Udra nei žemių pirko, nei gyvulių parsivežė, o V.Tamašauskas toliau lenkė nugarą rūpindamasis telšiškio karvėmis, rankomis kibirais į tvartą, kur buvo suvaryti galvijai, tempė už savo pinigus pirktus miltus ir kitą pašarą, karučiais išveždavo susikaupusį mėšlą.

Dirbti darėsi vis sunkiau – karvės veršiavosi ir banda didėjo.

Tuo metu Udros nupirktus, bet Tamašauskų globojamus galvijus deklaravo kaip pačių prižiūrimus ir iš Nacionalinės mokėjimo agentūros sėmė išmokas. Iš viso per penkerius metus jiems buvo išmokėta daugiau kaip 12 tūkstančių eurų.

Kol Tamašauskai murdėsi mėšle, S.Udra su žmona keliavo po egzotiškas šalis ir į socialinius tinklus kėlė nuotraukas su įspūdingais vaizdais.

Važiavo su visa gimine

Kai netekęs kantrybės V.Tamašauskas paprašė bent šienainio gyvuliams šerti atvežti, S.Udra esą atrėžęs, kad jam iš Telšių 60 kilometrų šienainį vežti nuostolinga.

[[ge:lrytas:lrytas:34088112]]

„Kaimynai man patarė nevargti: jei jau pirkėjas nepasiima galvijų, pavėžėk kelis kilometrus ir paleisk – tegu eina, kur akys veda. Tačiau aš taip negaliu daryti – juk tai gyvi padarai, myliu juos“, – kalbėjo V.Tamašauskas.

Įkalbėti pasiimti gyvulius šilališkis bandė ir su visa savo gimine nuvykęs į Telšius, kur keturių aukštų name gyvena S.Udra. Tačiau ir ten išgirdo tik pažadus. Tiesa, po kelių raginimų telšiškis vis dėlto keturias karves išsivežė.

Pateikė solidų ieškinį

Supratęs, kad situacija beviltiška, V.Tamašauskas kreipėsi į žinomą sostinės advokatą Albertą Kučinską. Teisininkas paaiškino, kad karvių pirkėjas ne tik privalo parsivežti galvijus, bet ir atlyginti už penkerių metų darbą.

Advokatas surašė ieškinį ir išvardijęs patirtus nuostolius paprašė, kad teismas V.Tamašauskui ir jo žmonai priteistų beveik 100 tūkstančių eurų už galvijų priežiūrą, taip pat 6 tūkstančius eurų už susikaupusio mėšlo išvežimą. Teismui buvo įteiktas ir prašymas įpareigoti S.Udrą pasiimti savo galvijus.

Tik po to, praėjusių metų gegužę, S.Udra pagaliau išsivežė likusias karves.

Buvo apkaltintas vagyste

Nors šilališkiui pavyko karvių atsikratyti, teismo procesas pakrypo jam nepalankia linkme.

S.Udra ir jo advokatas įtikinėjo, kad jis nėra skolingas už galvijų priežiūrą, nes V.Tamašauskas esą pardavė iš jo karvių primelžtą pieną ir gavęs 64 tūkstančius eurų, kurių jam nesumokėjo.

„Buvo mūsų susitarimas, kad V.Tamašauskas prižiūri mūsų galvijus ir pasiima už parduotą pieną gautus pinigus“, – tikino S.Udra.

Kai V.Tamašauskas ėmė tvirtinti, kad tokio susitarimo nebuvo, o karvių pienas buvo naudojamas ne parduoti, o veršiukams maitinti, S.Udra jį dar apkaltino mėšlo vagyste.

„Galvijų mėšlas turi piniginę vertę, nes juo tręšiama žemė. V.Tamašauskas be mūsų sutikimo neturėjo teisės jo išvežti. Yra mėšlidė, kurioje ir turėjo būti laikomas mėšlas. Mėšlo realizavimas, neturint mūsų sutikimo, atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamajame kodekse, požymius“, – dėstė S.Udra.

Ieškinys buvo atmestas

S.Udros argumentai, regis, įtikino teismą. Šiaulių apygardos teismo teisėja Lina Muchtarovienė nutarė, kad V.Tamašauskas net neturi teisės reikalauti atlygio už penkerius metus nemokamai prižiūrėtus galvijus, ir ieškinį atmetė.

„Byloje nėra duomenų, kad V.Tamašauską ir S.Udrą būtų sieję darbo santykiai. Todėl Tamašauskams priteisus negautas pajamas, kurios iš esmės yra darbo užmokestis, būtų legalizuotos iš neteisėtos veiklos gautos pajamos“, – teigiama teismo sprendime.

Be to, pasak teismo, nupirktus galvijus turėjo parsivežti ne S.Udra, o patys pardavėjai privalėjo jam pristatyti.

„Ieškovai nesiėmė jokių priemonių pristatyti galvijus atsakovams. O atsakovams atsisakius priimti galvijus ieškovai turėjo kreiptis į teismą dėl įpareigojimo gyvūnus priimti“, – paaiškino teismas.

Ar išties už penkerių metų darbą Tamašauskai negaus jokio atlygio, dabar turėtų nuspręsti Apeliacinis teismas. Šilališkis jau pateikė apeliacinį skundą.

Baudžiavos laikus menanti šilališkio istorija: po verslininko pažadų penkerius metus murdėsi mėšle, tačiau už tai negaus nė cento (5)