„Praėję metai man buvo labai geri“, – 65 metų Vytautas Gliožeris ne iš tų ūkininkų, kurie nuolat būna kuo nors nepatenkinti. Kiaules iš jo ūkio išgraibsto pavieniai pirkėjai ir moka už jas gerokai daugiau nei didžiosios skerdyklos.

V.Gliožeris, turintis sodybą Gribžinių kaime, – vienintelis ne tik Klaipėdos rajono, bet ir visos Žemaitijos ūkininkas, kuriam per dešimtmetį trunkančią afrikinio kiaulių maro epidemiją pavyko išsaugoti verslą.

Kasmet fermoje vyras užaugina maždaug po 300 kiaulių, kurias išgraibsto arba turgaus prekeiviai, arba pavieniai pirkėjai.

„Praėję metai man buvo ypač palankūs. Pašarų kaina sumažėjo, o kiaulių supirkimo kaina pakilo. Taigi nesu tradicinis nuolat dejuojantis ūkininkas. Bet man skaudu, kad vis dar egzistuoja didžiulė problema, kuri ignoruojama. Tai nuolatinė afrikinio kiaulių maro grėsmė“, – pratarė V.Gliožeris.

[[ge:lrytas:lrytas:35985305]]

Šis vyras turi didelę patirtį, mat dar sovietmečiu maždaug dešimtmetį veterinarijos gydytoju dirbo karvių ir kiaulių fermose, o atkūrus nepriklausomybę pradėjo ūkininkauti savarankiškai.

Maro grėsmė nedingo

Nors praėjo daugiau nei dešimtmetis nuo pirmųjų šios ligos protrūkių Lietuvoje, padėtis tebėra grėsminga, užkratą platinančių šernų vis daugėja, tad daugėja ir kiaulių maro protrūkių.

Užpernai nustatyta per 400 vietų, kuriose nustatyta užsikrėtusių šernų, pernai – kone 500 vietų. Užkratas pernai nustatytas 8 smulkiuosiuose ūkiuose.

[[ge:lrytas:lrytas:32922067]][[ge:lrytas:lrytas:34973588]][[ge:lrytas:lrytas:34541643]]

„Maro grėsmė didžiulė, vasarą užkratas buvo įsimetęs į nedidelį kiaulių ūkį mūsų rajono Priekulės seniūnijoje.

Su medžiotojais kalbėjausi, jie vos už trejeto kilometrų nuo mūsų kaimo neseniai rado šernų gaišenų.

Pats esu veterinarijos gydytojas, puikiai suprantu, kokia didelė tai grėsmė. Kiaulių supirkimo kainų svyravimas ūkiams – dar pusė bėdos, kas kita maras, jis viską sunaikina.

Užtat ir nesuprantu mūsų valdžios ir pačios Veterinarijos tarnybos, nes visa atsakomybė kraunama mums, ūkininkams, o šernų populiacija nėra mažinama“, – kalbėjo Vytautas.

Gamtos sąlygos šiems žvėrims ypač palankios: žiemos šiltos, ėsti jie turi sočiai, šerniukų vados – didžiulės.

„Šernai maro užkratą atnešė iš Baltarusijos į Lietuvą, čia išplatino, bet apie jų populiacijos reguliavimą net nebekalbama.

Ne vieno veterinarijos inspektoriaus klausiau, kodėl nemedžiojama daugiau šernų. Atsakė, kad esą per daug sudėtinga“, – valdžios neveiklumu piktinosi ūkininkas.

Fermos – kaip tvirtovė

V.Gliožeris kiaulių fermą apjuosė tvoromis, viduje sumontavo mėšlo šalinimo įrangą, kad nereikėtų jo kastuvais semti, atnaujino girdymo ir šėrimo sistemas.

„Ūkyje kiaulių yra tiek, kad pats įstengčiau nudirbti darbus, jokių kitų žmonių į tvartą neįleidžiu.

Kiaulių auginimo ciklas uždaras, nuo paršavedžių iki mėsinių kiaulių, tvarte kriuksi ir veislinis kuilys.

Arti sodybos nėra didelių miškų, o ir pats grybauti į juos neinu jau gerą dešimtmetį, kad maro neparsineščiau. Juk tvarte tiek kriuksių, kad jas pardavus butą Gargžduose būtų galima nusipirkti. Dėl pomėgio grybauti visa tai galima akimirksniu prarasti“, – apie tai, kokių saugos priemonių laikosi, pasakojo ūkininkas.

Reikalų su didžiosiomis skerdyklomis jis neturi, nes atvykstantys pavieniai pirkėjai sumoka už mėsines kiaules brangiau nei rinkos kaina. Tai sveiki gyvuliai, kuriuos auginant neprireikia nei vakcinų, nei antibiotikų.

„Pasiskerdžia žmonės kiaules mėsai patys, nes tradicijos yra išlikusios, kiekviename kaime yra mokančių tai daryti. Neturiu konkurentų. Žmonės atvažiuoja į ūkį iš vietovių, nutolusių kokiu 100 kilometrų spinduliu.

Nei Kretingos, nei Klaipėdos rajonuose daugiau kiaulių augintojų nėra, Žemaitijoje esu vienintelis, atrėmęs Veterinarijos tarnybos spaudimą ir neišmainęs kiaulių į ožkas arba triušius“, – sakė pašnekovas.

Gelbėjo sukaupta pagalvė

Vis dėlto kalbėdamas apie praeitį ūkininkas susigraudino.

„Daug prisikentėjau per tą marą. Būta ir Veterinarijos tarnybos puolimo, nes visiems atrodė, kad nėra kiaulių – nėra ir problemos.

Prieš trejus metus, kai Vokietijoje buvo atrasta maru užsikrėtusių šernų, kinai atsisakė pirkti iš jos kiaules. Vokietijoje buvo didžiulis jų perteklius, kainos visiškai nusmuko, dėl to ir Lietuvoje buvo uždaryta keletas kompleksų.

Tuo pat metu prasidėjo karas, kone per naktį pašarai pabrango dvigubai – susidarė didžiulės kainų žirklės“, – grįžtelėjo į praeitį V.Gliožeris.

O kas jam padėjo išsaugoti ūkį? „Atsargumas, – atsakė jis. – Kartu su sūnumi turime 90 hektarų žemės, auginame grūdus, pupas, žirnius parašams.

Nelaikau derliaus sandėliuose, buvau jį pardavęs geromis kainomis, o pinigus pasilikau, mat ketinau statyti angarą technikai ir grūdams laikyti.

Užtat kai ištiko krizė, turėjau apyvartinių lėšų ir galėjau, nors ir brangiai, įsigyti pašarų.“

Įtakos turi ir Pekinas

„Norfos“ grupės įmonė „Rivona“ yra viena pagrindinių Lietuvos kiaulių augintojų klientų – šviežia atvėsinta kiauliena šio tinklo parduotuvėse yra tiktai lietuviška. Kiaulės tam superkamos iš Lietuvos kiaulininkystės kompleksų.

Pasak „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininko Dainiaus Dundulio, kiauliena sudaro apie 96 proc. viso parduodamo gyvulių mėsos kiekio, likusią dalį – jautiena.

„Mėsos produktams gaminti daugiausia perkama šaldytos mėsos iš įvairių Europos įmonių, atsižvelgiant į kainų pasiūlymus. Ji yra pigesnė, tad mažesnė ir gaminių savikaina.

Bet kai kuriems rūkytiems gaminiams, pavyzdžiui, „Kaimiškai“ linijai, yra naudojama lietuviška kiauliena, kulinarijos gaminiams – taip pat“, – aiškino D.Dundulis.

Pasak jo, pastarieji pora metų kiaulių augintojams buvo ypač palankūs.

„Ir šiuo metu situacija dar yra gera, bet jeigu Kinija neapsigalvos ir nesumažins iš ES importuojamai mėsai muitų, ūkius pasieks sunkmečio banga.

Ispanija, Vokietija, Danija kiaules iki šiol augino eksportui. Lietuva galbūt vienintelė ES, kurioje kiaulių užauginama maždaug pusė reikiamo kiekio, o visos kitos šalys jų turi per daug.

Rinka yra susieta – jeigu kiaulienos supirkimo kainos krinta kitose ES šalyse, jos mažėja ir Lietuvoje“, – sakė D.Dundulis.

Kinija dar pernai birželį buvo pradėjusi antidempingo tyrimą dėl kiaulienos ir jos subproduktų importo iš Europos Sąjungos. Tai buvo padaryta didėjant prekybos įtampai tarp Kinijos ir ES.

Briuseliui pareiškus, kad nuo liepos įvedami papildomi muitai subsidijuojamų kiniškų elektromobilių importui, Pekinas savo ruožtu nusitaikė į Europos Sąjungos eksportą, įskaitant kiaulienos ir pieno produktus.

Skerdžiama daugiau, bet kainos krinta

Žemės ūkio duomenų centro duomenimis, vidutinė kiaulių supirkimo kaina (be PVM) pagal gyvąjį svorį per metus – nuo 2023 m. gruodžio iki pernykščio gruodžio 1 d. – Lietuvoje sumenko maždaug dešimtadaliu – nuo 2,21 euro už kilogramą iki 1,99 euro.

Maždaug toks pat kainų pokytis buvo ir Latvijoje bei Vokietijoje, jose kaina per metus nusmuko nuo 2,2 euro už kilogramą iki 2,02 euro.

Iš visų ES valstybių kiaulių supirkimo kaina labiausiai sumenko Lenkijoje – apie 17 proc.: nuo 2,3 euro iki 1,89 euro už kilogramą.

ES vidutinė kiaulių supirkimo kaina 2023-iųjų gruodį buvo 2,13 euro, pernai gruodį – 1,92 euro už kilogramą.

Lietuvoje kiaulių skerdimo apimtis pernai didėjo. Užpernai nuo sausio iki spalio imtinai buvo paskersti 67 229 šie gyvuliai, šiemet per tą patį laiką – 71 063.

Prognozuojama, kad šįmet kiaulienos gamyba pasaulyje mažės maždaug 0,8 proc., mažės ir jos vartojimas, nes vis daugiau vartotojų pirmenybę skiria paukštienai.

Atskiruose regionuose numatomi skirtingi pokyčiai. Dėl ekonominio neapibrėžtumo mažesnės gamybos tikimasi Kinijoje, kuri yra didžiausia pasaulyje kiaulienos gamintoja. 2025 m. šioje šalyje prognozuojamas 2,2 proc. kiaulienos sumažėjimas.

Dėl sumažėjusio paršavedžių skaičiaus ir skerdimų apimties ES šalyse šiemet tikėtinas ir kiaulienos gamybos sumažėjimas (apie 1,6 proc.). Šio sumažėjimo negali kompensuoti gamybos padidėjimas kituose regionuose, pavyzdžiui, JAV (2 proc.), Brazilijoje (1,2 proc.) ir Vietname (3 proc.).

Fermą kaip tvirtovę įrengęs ūkininkas nesupranta nei valdžios, nei Veterinarijos tarnybos (1)