Dar iki Lietuvos priklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., dalis Sąjūdžio aktyvistų mezgė ryšius su užsienio diplomatais ir verslininkais.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, atrodo neįtikėtina, kaip kai kurių būsimųjų Kovo 11-osios akto signatarų galvose jau sukosi idėjos apie užsienio investicijas Lietuvoje. Vienas tokių – buvęs Europos Parlamento narys Arūnas Degutis.

„Sąjūdžio laikais ir iš karto po nepriklausomybės atkūrimo mums labai padėjo užsienio žurnalistai, kurie tuo metu nuolat lankydavosi Lietuvoje. Keli žurnalistai yra gyvenę pas mane namuose. Jie turėjo ryšių su savo šalių ambasadomis, todėl, neabejotinai, ir joms teikdavo informaciją apie tai, kas vyksta Lietuvoje“, – prisiminė Kovos 11-osios akto signataras, dabar 66-erių A.Degutis.

Didžiulį susidomėjimą Lietuva tada reiškė ir tuometėje SSRS rezidavę Vakarų šalių diplomatai.

[[ge:lrytas:lrytas:36791649]]

„Man buvo pavykę užmegzti ryšius su JAV diplomatais, dirbusiais Maskvoje ir Sankt Peterburge. Nors Lietuva dar nebuvo atkūrusi nepriklausomybės, tie diplomatai Sąjūdžio žmonėms ir kitiems lietuviams padėdavo gauti Amerikos vizas. Pirmieji į Lietuvą 1988 m. pradėjo važinėti JAV diplomatai iš konsulato Sankt Peterburge, kuriam buvo pavesta kuruoti Baltijos šalis. Tiesa, iki Sąjūdžio atsiradimo jie vengė lankytis mūsų šalyje, nes JAV niekada nebuvo pripažinusi Lietuvos aneksijos.

1989 m. vasarą sulaukiau skambučio iš JAV ambasados Maskvoje. Man buvo pranešta, kad į Lietuvą atvažiuoja Valstybės departamento Baltijos šalių kuratorius.

[[ge:lrytas:lrytas:36428376]][[ge:lrytas:lrytas:36664160]][[ge:lrytas:lrytas:36770624]][[ge:lrytas:lrytas:36434652]]

Tačiau atvyko net trys Valstybės departamento pareigūnai: jie prašė susitikimų su Sąjūdžio lyderiais. Aš juos supažindinau su Vytautu Landsbergiu.

Lietuvoje ne kartą lankėsi ir JAV generalinis konsulas Sankt Peterburge, labai patyręs diplomatas, šviesios atminties Richardas Milesas. Vėliau, per vadinamąją Rožių revoliuciją Sakartvele, jis dirbo JAV ambasadoriumi Tbilisyje. Girdėjau kalbų, kad R.Milesas buvo įvairių revoliucijų buvusiose SSRS respublikose architektas“, – pasakojo A.Degutis.

– Ar užsienio žurnalistai iki nepriklausomybės atkūrimo galėdavo legaliai atvykti į Lietuvą?

– Apie visus negalėčiau kalbėti. Savo namuose prieš nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. buvau priglaudęs du korespondentus iš žurnalo „National Geographic“. Jie prisipažino nelegaliai prasmukę į Lietuvą iš Maskvos per Taliną . Jų automobilį „Volvo“ slėpiau savo garaže.

Didžiulį, kone pusę žurnalo užėmusį straipsnį apie Baltijos šalis, tie žurnalistai rašė mano namuose. Ant viršelio buvo užrašas – „Baltijos tautos“. Nesu tikras, bet greičiausiai tai buvo pirma tokia išsami publikacija užsienio žiniasklaidoje apie tris Baltijos šalis, besiveržiančias iš SSRS okupacijos.

Tada žurnalas „National Geographic“ buvo labai populiarus ir leidžiamas daugybėje pasaulio šalių, todėl žinia apie Baltijos šalis pasklido labai plačiai.

– Gal prisimenate, kada investicijomis Lietuvoje pradėjo domėtis užsienio šalių verslininkai?

– Po nepriklausomybės atkūrimo susipažinau su tabako įmonės „Philip Morris“ atstovais. Prieš tai juos vedžiojau po ministerijas.

Sykiu aiškinome, kodėl naudingos Vakarų investicijos mūsų šalyje. Tada buvo sunku buvo rasti bendrą kalbą su ministerijų biurokratais, bet vis dėlto šios įmonės padalinys „Philip Morris Lietuva“ mūsų šalyje 1993 m. buvo įsteigtas ir iki šiol veikia Klaipėdoje.

Pirmoji užsienio investicija, kuriai apie 1992 m. atsirasti Lietuvoje pats padėjau, buvo Kanados žemės ūkio įmonė „Canadian Agro“.

Mūsų bendrai įkurta bendrovė buvo „CanAgra“ (vėliau „Baltic Agro“ – red.). Įregistruojant ją, mūsų advokatais samdėme advokatų kontorą „Lydeka, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“, kuri jau tuo metu aktyviai domėjosi užsienio investicijomis.

[[ge:lrytas:lrytas:36833884]]

Į Kanadą pasitobulinti buvome išvežę penkiolika Žemės ūkio akademijos absolventų. Beveik visi jie dabar – vieni stambiausių ūkininkų.

– Kokių tikslų vedina „Canadian Agro“ savo investicijoms pasirinko Lietuvą?

– Jos veiklos sritis – žemdirbystė. Kanadiečiai labai aukštai vertino Lietuvoje auginamus grūdus. Per tuo metu ką tik atsiradusius mobiliuosius telefonus „Motorola“, panašius į nedidelius portfelius, kanadiečiai tarptautinėse rinkose pardavinėjo lietuviškus grūdus, netgi mokėdami pradedantiems ūkininkams avansu.

– Kaip kanadiečiai sužinojo, kad Lietuvoje užauginami tokios aukštos kokybės grūdai, kad juos galima pardavinėti net tarptautinėse rinkose?

– Kanadiečius Lietuvoje globojo Kanados lietuvė Gabija Petrauskienė, dirbusi premjero Gedimino Vagnoriaus patarėja.

Prieš atvykdami į Lietuvą, savo veiklą kanadiečiai jau buvo pradėję Latvijoje, Duobelėje. Atlikdami dirvožemio tyrimus mūsų šalyje, jie aptiko, kad puikios kokybės žemės plotai yra netoli Naujosios Akmenės. Norėjo ten vystyti savo veiklą, nes Duobelė – netoli Naujosios Akmenės. Bet ten jiems nelabai sekėsi.

Aš į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą buvau išrinktas Raseiniuose. Mano apygardoje buvo apie 70 kolūkių.

Todėl G.Petrauskienę paraginau, kad ji kanadiečius atviliotų į Raseinius. Pasisiūliau jiems kiek galėdamas padėti, nes tuo metu dar nebuvo jokių įstatymų, skirtų užsienio investicijoms.

Kanadiečiams mano planas patiko. Jie atvyko į Raseinius, paėmė žemės mėginius. Tyrimų rezultatai parodė, kad dirvožemis nėra pats geriausias.

Nepaisant to, kanadiečiai vis tiek ryžosi pradėti veiklą Raseiniuose. Hektaras žemės tuo metu tame rajone kainavo 100 JAV dolerių.

Žemės kanadiečiai tada neturėjo teisės pirkti, bet jie sukvietė rajono ūkininkus, žemės savininkus ir pasiūlė jiems bendradarbiauti. Taip buvo suformuotas maždaug 2 tūkst. hektarų plotas. Per maždaug dvejus metus toje žemėje užauginti javai atnešė apie 2 milijonus dolerių pelno.

– Bet iš kur kanadiečiai tais laikais Lietuvoje galėjo gauti juos tenkinančios žemės ūkio technikos? Negi dirbo su sovietiniais išklerusiais traktoriais ir padargais?

– Tikrai ne. Jie iš Kanados atsivežė absoliučiai viską – ir traktorius, ir kombainus, ir visus reikalingus padargus, net greitai bei lengvai surenkamus pastatus, kompiuterius, baldus, lauko tualetus.

Beje, jau tuo metu kanadietiškuose traktoriuose buvo sumontuota navigacija ir oro kondicionieriai.

Vieną žemės hektarą aptarnaudavo tik 14 žmonių. Visi jie buvo lietuviai, sutikę kanadiečiams patikėti savo žemę. Jiems būdavo mokama jų žemėje užaugintais grūdais.

Kaip dabar prisimenu, kad po dvejų metų vienas žmogus, užsieniečiams patikėjęs 30 ha žemės, gavo 30 tūkst. dolerių, atskaičiavus mokesčius už sėklas, trąšas ir kitus reikalingus javams auginti dalykus. Tie 30 tūkst. dolerių šiais laikais prilygtų mažiausiai 300 tūkst. eurų.

– Kiek tada kainavo tona Raseinių rajone užaugintų grūdų, kuriuos pardavinėdavo kanadiečiai?

– 100–110 dolerių. Lietuviams tai buvo didžiuliai pinigai.

– Ar jūs dirbote sykiu su kanadiečiais Lietuvoje, ar buvote tik jų patarėjas? Kaip dabar sakoma – lobistas?

– Pasibaigus Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo kadencijai 1992 m., nutariau rinkimuose nebedalyvauti. Pradėjau dirbti kanadiečių įmonės projektų, susijusių su žemės ūkio technika ir automobiliais, tinkančiais ūkininkams važinėti, vadovu.

Man taip pat buvo patikėti lengvų konstrukcijų namai, skirti ūkininkams.

Su kanadiečiais dirbau apie dvejus metus. Mūsų įkurta įmonė Raseiniuose veikia iki šiol, tik ją iš kanadiečių po kurio laiko nusipirko austrai. Kas dabar tą bendrovę valdo, tikslios informacijos neturiu.

– Vadinasi, kanadiečiai užaugino pirmuosius Lietuvos ūkininkus?

– Taip, pažangiausias žemės ūkio technologijas atvežė būtent jie. Jaunuoliai, kuriuos mes siuntėme į Kanadą pasimokyti ūkininkauti, grįžę į Lietuvą mokėdavo net verslo planus kurti.

– Kodėl jūs pats nesiryžote steigti savo ūkio pagal kanadiečių technologijas ir patirtis?

– Man patiko kurti pažangius projektus, keisti Lietuvos gyvenimo žemėlapį, o ne imtis ūkininkavimo. Laikau save gerąja prasme avantiūristu.

Pirmųjų Lietuvos ūkininkų kelias į milijonierius: kanadiečiai parodė, kaip grūdai gali virsti auksu (1)