Ketvirtojoje „Agroambasadorių“ laidoje apie augančias sąnaudas, pasaulinių rinkų įtaką ir vis dažniau minimą trąšų krizę diskutavo UAB „Agrokoncernas“ direktorius Edgaras Šakys ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Gedas Špakauskas.
„Agroambasadorių“ tikslas – kalbėti apie žemės ūkį ne tik profesinei auditorijai, bet ir plačiau visuomenei, parodant, kokie sprendimai, rizikos ir technologijos šiandien slypi už kasdien matomų maisto produktų.
Kainas diktuoja globali rinka
Ūkininkai spaudžiami iš visų pusių: kodėl brangsta maistas ir ką reiškia trąšų krizė?
Parduotuvių lentynose pabrangus maisto produktams, neretai pirštas nukreipiamas ir į ūkininkus. Tačiau, pasak pašnekovų, realybėje jų įtaka galutinei produkto kainai yra gerokai mažesnė, nei dažnai manoma.
G. Špakauskas akcentavo, kad dauguma Lietuvos ūkininkų dirba pirminėje žemės ūkio grandyje – augina žaliavą, kuri vėliau perdirbama ir tik tada pasiekia vartotojus.
„Mes auginame žaliavą, o žaliavos visi nori kuo pigiau. Kiek kainuoja grūdai ar rapsai, ūkininkas nenustato. Kainą lemia pasaulinės rinkos – kiek produkcijos užauginama, kiek jos parduodama ir kokia paklausa susiformuoja“, – sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Anot jo, ūkininkai galėtų turėti daugiau įtakos kainodarai, jei daugiau produkcijos perdirbtų patys. Tačiau tokių ūkių Lietuvoje vis dar nedaug. „Jeigu ūkininkas pats gamina miltus ar kitą produktą ir jį parduoda tiesiogiai vartotojui, tada jis gali nustatyti kainą. Tačiau tai nėra didžiosios dalies ūkių situacija. Todėl galutinės kainos parduotuvėse mes praktiškai neįtakojame“, – aiškino pašnekovas.
Susiję straipsniai
E. Šakys pridūrė, kad Lietuvos žemės ūkis yra neatsiejama pasaulinės ekonomikos dalis.
„Esame maža valstybė, todėl savo produkciją parduodame ten, kur gauname geriausią kainą. Lygiai taip pat ir perkame tai, ko reikia gamybai. Trąšų žaliavos, energetiniai ištekliai, logistika – visa tai priklauso nuo tarptautinių procesų. Lietuvos ūkininkas už trąšas moka panašiai tiek pat, kiek ir kitų šalių žemdirbiai.“
„Atrodo, kad gyvename nesibaigiančioje krizėje“
Nors žemės ūkis dažnai laikomas viena stabiliausių ūkio šakų, pastarieji metai ūkininkams buvo kupini išbandymų. Pandemija, sutrikusios tiekimo grandinės, energijos kainų šuoliai ir geopolitiniai konfliktai reikšmingai padidino ūkių sąnaudas.
„Kartais atrodo, kad jau trejus metus gyvename nesibaigiančioje žemės ūkio krizėje.
Savikaina išaugo praktiškai visose srityse, tačiau produkcijos kainų mes nekontroliuojame. Turime konkuruoti pasaulinėje rinkoje su amerikietiškais, kanadietiškais ar australiškais grūdais“, – sakė G. Špakauskas.
Šiandieninė situacija iš ūkininkų reikalauja kur kas didesnio tikslumo nei prieš dešimtmetį.
„Anksčiau sakydavome: kaip dirbsi, kažkiek uždirbsi. Klausimas buvo tik kiek daugiau ar mažiau. Dabar sakau kitaip – jeigu padarysi klaidų, gali neišgyventi. Jeigu viską atliksi labai gerai, gali uždirbti nedaug. Norint uždirbti, reikia dirbti praktiškai be klaidų“, – teigė pašnekovas.
Vis dėlto būtent žemės ūkyje visiškai išvengti klaidų neįmanoma. Net ir patyręs ūkininkas negali kontroliuoti oro sąlygų, rinkų svyravimų ar geopolitinių sprendimų.
Vien technologijų neužtenka
Kalbėdami apie konkurencingumą, abu pašnekovai pabrėžė žinių svarbą.
Pasak G. Špakausko, šiandien ūkininkai turi sekti mokslinius tyrimus, naujausias technologijas ir taikyti pažangiausius sprendimus, tačiau kartu nepamiršti agronomijos pagrindų.
„Labai svarbu žinoti, ką tiria mokslininkai, kokios technologijos atsiranda, kokie bandymų rezultatai. Tačiau kartu reikia nepamiršti bazinių dalykų – kokybiškai paruošti dirvą, pasirinkti gerą sėklą, tinkamai pasėti ir tręšti.“
Anot pašnekovo, kartais ūkininkai susižavi naujovėmis ir ieško greitų sprendimų, tačiau būtent pagrindiniai agronominiai principai dažniausiai lemia rezultatą.
Panašiai situaciją vertina ir E. Šakys. Jo teigimu, šiuolaikiniame žemės ūkyje vienas svarbiausių uždavinių yra gebėjimas priimti sprendimus remiantis duomenimis.
„Anksčiau daug naujovių ieškodavome užsienyje, o šiandien jau patys atliekame tyrimus ir bandymus. Praktika rodo, kad nemažai sprendimų priimtume visai kitaip, jei nebūtume jų išbandę ir pasitikrinę realiomis sąlygomis.“
Trąšų neįmanoma nusipirkti paskutinę minutę
Didelė diskusijos dalis buvo skirta trąšų rinkai ir jos pokyčiams. Anot E. Šakio, nemaža dalis žmonių neįsivaizduoja, kiek laiko užtrunka visas trąšų tiekimo procesas.
„Dabar yra birželis, o mes jau turime galvoti apie liepą. Liepą užsakomos trąšos, jos kraunamos į laivus, tada plukdomos iš įvairių pasaulio šalių. Kartais kelionė užtrunka savaitę, kartais penkias ar šešias. Tik tada produkcija pasiekia Lietuvą ir gali būti pristatyta ūkininkams.“
Jei sprendimai atidedami per ilgai, reikalingos produkcijos gali tiesiog nelikti.
„Jeigu nesusitari laiku, gali būti, kad tą kiekį nupirks kita valstybė. Mes negalime per vieną mėnesį sukaupti ir sandėliuoti visų metų poreikio. Visa grandinė veikia etapais“, – sakė E. Šakys.
Jis neslepia, kad artėjantis ruduo kelia nerimo.
„Jeigu atvirai – bijau šio rudens. Per pastaruosius kelerius metus susikaupė labai daug neapibrėžtumo. Trąšų kainos aukštos, jų prieinamumas mažėja, o ūkininkai dėl finansinio spaudimo vis dažniau atideda sprendimus.“
Taupymas šiandien gali kainuoti rytoj
Brangstančios trąšos paskatino dalį ūkininkų ieškoti būdų mažinti išlaidas. Tačiau pašnekovai perspėja, kad ne visur taupyti verta.
„Kai kurie ūkininkai jau keletą metų mažina fosforo ir kalio trąšų naudojimą. Pirmais metais to galima nepajusti, nes dirvožemyje dar yra sukauptų maisto medžiagų. Tačiau po kelerių metų pradeda mažėti derlingumas ir tada kyla klausimas – kodėl?“ – pabrėžė E. Šakys.
Jo teigimu, pastaraisiais metais vis dažniau tenka susidurti su situacijomis, kai ūkininkai taupo būtent ten, kur ilgalaikėje perspektyvoje taupyti pavojingiausia.
„Darbuotojų atlyginimų nesumažinsi, žemės nuomos nemokėti irgi negali. Todėl dažniausiai taupoma trąšų sąskaita. Tačiau pasekmės pasimato vėliau, kai pradeda kristi derliai.“
Kaip pavyzdį pašnekovas pateikė šių metų pavasarį.
„Man pačiam savaitgalį pritrūko kelių tonų trąšų. Skambinau aplinkiniams ūkininkams ir klausiau, ar kas galėtų paskolinti. Neradau nė vieno, kuris turėtų. Tada supratau, kad daugelis tiesiog nebuvo jų įsigiję.“
G. Špakauskas pritaria, kad sprendimus būtina grįsti skaičiavimais, o ne vien momentiniu noru sumažinti išlaidas.
„Jeigu kažkas trejus ar ketverius metus taupė ir mažino tręšimą, pirmiausia reikėtų atlikti dirvožemio tyrimus. Reikia labai aiškiai matyti balansą ir suprasti, kokios gali būti pasekmės.“
Europa ieško sprendimų, o ūkininkams patariama nelaukti
Pašnekovų teigimu, trąšų tiekimo ir kainų klausimai šiandien aptariami ne tik ūkininkų bendruomenėje, bet ir Europos lygmeniu.
„Europos institucijose jau diskutuojama, kaip valdyti susidariusią situaciją. Kalbama apie įvairias paramos priemones – lengvatines paskolas, palūkanų kompensavimą ir kitus instrumentus, kurie galėtų sumažinti naštą ūkininkams“, – pažymėjo G. Špakauskas.
Tačiau, anot jo, net ir galimos pagalbos priemonės nepakeičia būtinybės planuoti iš anksto.
„Ūkininkai dažniausiai pradeda domėtis tada, kai problema ateina į jų kiemą. Todėl labai svarbu stebėti situaciją ir nelaukti paskutinės minutės.“
Panašios pozicijos laikosi ir E. Šakys. Jo teigimu, šiandien svarbiausia ne laukti geresnių laikų, o priimti sprendimus remiantis turima informacija.
„Negalima visko palikti paskutinei minutei. Nei ūkininkas, nei verslas negali vienu metu išspręsti visų metų klausimų. Sprendimus reikia priimti nuosekliai ir planuoti į priekį“, – įsitikinęs UAB „Agrokoncernas“ vadovas.
Jo teigimu, būtent planavimas ir gebėjimas vertinti rizikas šiandien tampa vienais svarbiausių sėkmingo ūkininkavimo veiksnių.
„Dažnai girdžiu sakant: palauksime geresnių laikų. Bet geresnių laikų nėra. Yra šiandien. Reikia išnaudoti tai, ką turime dabar, ir veikti.“