Joje ypatingame gamtos kampelyje
„Žmonės pas mus atvyksta su įvairiais prašymais“, – pokalbį pradeda žirgyno „Jojimo versija“ savininkė Rima.
Vieni nori supažindinti vaikus su žirgais, mat jie prie šių gyvūnų niekada nebuvo prisilietę. Kiti pageidauja be ilgų įžangų joti gilyn į miškų glūdumą.
Ūkininkai spaudžiami iš visų pusių: kodėl brangsta maistas ir ką reiškia trąšų krizė?
„Čia pat yra Kazlų Rūdos kraštovaizdžio draustinis, jo pradžia visai netoli. Tai yra trečias pagal dydį miško masyvas. Čia yra daug gražių vietų, takų. Mes organizuojame žygius nuo 1 iki 6 valandų“, – ranka mostelėjusi į netoliese žaliuojantį mišką pasakoja Rima.
Leidžia šukuoti, kartu balnoja
Susiję straipsniai
Rimos žirgyne gyvena 7 žirgai. Tarp jų yra ir lietuviams gerai žinomų žemaitukų, stambiųjų žemaitukų, arabų veislės žirgų. Tiesa, ne visais jais atvykę klientai jodinėja. Edukacijose ir žygiuose dalyvauja 5 žirgai.
Nors atrodytų, kad gyvūnų nedaug, jų savininkė neslepia, kad darbo su jais nemažai. Reikia prižiūrėti kanopas, treniruoti, parūpinti kokybišką pašarą, sušlubavus augintinių sveikatai – gydyti.
Nemažai darbo ir su atvykstančiais raiteliais. Vieni labiau patyrę, kiti su šiais gyvūnais pažindinasi pirmą kartą. Tokiems lankytojams prireikia daugiau laiko, tad prieš lipant ant žirgo pirmiausia tenka su juo susipažinti, paglostyti, šukuoti, o galiausiai ir pabalnoti.
„Kartu bandome suprasti gyvūną, jo elgesį, reakciją. Duodame laiko žmogui priprasti prie žirgo ir žirgui prie žmogaus“, – priduria R. Pliopienė.
Turi ir išskirtinį žirgą
Einant į ganyklą, atvykėlius smalsiai pasitinka žirgas Princas. Jam – 15 metų. „Jeigu jo metus paverstume į žmogaus, tai vienerius žirgo metus reikėtų padauginti iš trijų žmogaus metų“, – iškart paaiškina Rima.
Už jo ganosi ir širmos spalvos žirgas Krizas. Jis bene dažniausias edukacijų dalyvis, tikras vaikų favoritas. Jis pakeri ne tik savo ramiu temperamentu, bet ir išskirtiniu žvilgsniu, mat Krizo akys – skaisčiai mėlynos.
„Mažieji raiteliukai pamato ir jį vadina Barbės arkliuku. Vaikai sako, kad čia labai graži kumelė. Tada pataisiau, kad čia berniukas“, – šypteli Krizo šeimininkė.
Krizą pamėgo ne tik vaikai: jį žmonės nori matyti ir savo fotosesijose, mat tokių žirgų kaip Krizas – dažnai nepamatysi.
Bėga nuo asfalto į gamtos glėbį
Prieš kiek daugiau nei prieš 5 metus Patašinės kaime įsikūrusi R. Plioplienė pasakoja, kad prie žirgų ją traukė nuo mažens. Jos tėvai bei seneliai ūkininkavo Kauno rajone ir visada turėjo įvairių gyvulių – ne tik arklių, bet ir karvių, ožkų, kiaulių, triušių.
Moteris džiaugiasi, kad savo gyvenimą pavyko pasukti taip, kaip prašė jos širdis, – visos dienos sukasi aplink puoselėjamą ūkį.
Patašinės kaime veikiantį žirgyną pamilo ne tik lietuviai, čia sulaukiama ir užsienio raitelių.
„Jei į Lietuvą atvažiuoja užsienietis raitelis, jis visada nori patyrinėti gamtą. O geriausia tai daryti ant žirgo. Kai važiuoji su automobiliu, ta gamta tiesiog plaukia pro šalį, jos nematai. O kai joji žirgu, tu girdi paukščius, jauti vėją, saulės šilumą, grunto pasikeitimus, pastebi, kaip medžiai keičiasi.
Žirgas mums padeda ištrūkti iš rutinos, miesto, rūpesčių. Jis tą akimirką prikausto tave prie aplinkos, kurioje esi, tave įkiša kaip į burbulą ir bent trumpam nuo visko atitrūksti“, – priežastis, kodėl žirgyną vis dažniau lanko miestiečiai pavargę nuo greito gyvenimo tempo, įvardija R. Pliopienė.
„Jojimo versijoje“ lankosi įvairiaus amžiaus žirgų mylėtojai. Vyriausiam raiteliui – 76-erių.
„Kai jis buvo vaikas, jo tėvai nenuvedė, o paskui nerado laiko, bet labai norėjo joti žirgu. Man smagu, kad mes jam padėjome įgyvendinti svajonę. Kartu su Princu, mūsų ramiu žirgeliu, jis jojo. Gera matyti buvo jo akis užlipus ant balno. <...> Jis visą rudenį iki pat žiemos sąžiningai jojo“, – tuo, kad niekada ne per vėlu išbandyti jojimą žirgais, įsitikusi R. Pliopienė.
Mokėsi labai daug
Kurį laiką žirgynas yra vienintelis Rimos pragyvenimo šaltinis, tad žygiai čia vyksta ištisus metus. Nesustoja jie ir žiemą. Tiesa, šaltaisiais metų mėnesiais tempas sulėtėja, tačiau jei tik orai leidžia, organizuojami jojimai į draustinį, kuriame galima pasigėrėti jau žiemišku peizažu.
Pati Rima yra diplomuota veterinarijos gydytoja. Ji toliau gilino žirgininkystės žinias, krimto ir technologinius mokslus, išklausė ir ištvermės jojimo kursus: „Daugybę valandų praleidau mokslams, kad įgytos žinios padėtų suprasti žirgus, jų treniravimo, raciono subtilybes, darbo krūvį ir pan.“
Žirgyno plėsti nenori
O kokie ateities planai? Galbūt čia stovės ne 7, o 50 žirgų? Išgirdusi klausimą Rima tik nusišypso, nes didelės plėtros čia nemato. Tiksliau, didelio žirgyno ji net nenori ir stengsis išlaikyti tokią pat koncepciją, kokia yra dabar.
„Nenorime masinės veiklos. Noriu, kad čia liktų mažas, jaukus ūkis, kur žmonės gali atvažiuoti pabūti, pabendrauti. Čia laikas nėra skaičiuojamas minučių tikslumu. Man svarbu, kad kiekvienas žmogus gautų dėmesio, kiekvienas čia galėtų pabendrauti su žirgais ir kažką iš čia išsineštų gražaus. Juk daug kam norisi pabėgti nuo asfalto į kaimą, o čia galima rasti ne tik žirgus, bet ir šuniuką, ožiuką“, – nenukrypti nuo dabartinio kurso siekia R. Pliopienė.
Žirgų veisimu Rima neužsiima, juos perka jau užaugusius, maždaug 2–3 metų. „Šitas žirgas – tikras lietuvaitis, o ten toliau, tamsus – atvyko iš Lenkijos, jis dar mokosi lietuvių kalbos“, – iš širdies nusijuokia Rima.
Pasiteiravus apie jojimo kainą, žirgyno savininkė sako, kad ji priklauso nuo jojimo trukmės ir raitelių įgūdžių. Už valandą tektų mokėti maždaug 35 Eur. Tiesa, išsyk žirgyno šeimininkė patikslina, kad kaina yra kintanti.