Naujienų portalui Lrytas ūkininkas atvirai pasakoja, kiek tokios technologijos kainuoja ir kokios nuotaikos šiandien tvyro pienininkystės sektoriuje.
Pieno upės visais sezonais vienodos
Į Prienų r. veikiantį Saulenos Pranės Krūvelienės ūkį užsukome vasaros pradžioje. Pirmas įspūdis toks, kad lankomės ne ūkyje, o kaimo turizmo sodyboje. Prie įvažiavimo tyvuliuoja tvenkinys, veja idealiai prižiūrėta, kiek akys aprėpia – išpuoselėta aplinka, kieme žydi gėlės.
Brangiai kainuojančių klaidų ūkyje galima išvengti: kodėl ūkininkai renkasi lauko dienas?
Mus pasitinka ne Saulena, o jos anūkas Martynas Krūvelis. Jaunas vyras iškart patikina, kad močiutė vis dar padeda, tačiau visi strateginiai sprendimai – jo rankose.
„Šioje vietoje ūkį įkūrė dar proseneliai. Paskui viskas buvo kolektyvizuota ir susigrąžinus žemes seneliai čia vėl pradėjo ūkininkauti. Jie susigrąžino apie 17 ha, o dabar ūkio valdos siekia 200 ha“, – pasakoja ūkio vairininkas M. Krūvelis.
Susiję straipsniai
Lydėdamas link fermos Martynas skaičiuoja, kad ūkyje iš viso yra apie 200 gyvulių, melžiamų karvių – apie 100. Pienas iš ūkio išvežamas kas antrą dieną, kaskart parduodama virš 7 t pieno. „Ar žiema, ar vasara – primilžis nesiskiria. Karvės ištisus metus gauna tą patį racioną“, – paaiškina žemdirbys.
Paneigė dažnai linksniuojamą mitą
Martyno kišenėje – architekto diplomas. Kas lėmė, kad pasirinko darbą ne mieste, o kaime, pienininkystėje? Juk šį sektorių ne retai keiksnoja patys ūkininkai, skundžiasi dėl mažų supirkimo kainų, o dar ir esi nuolat „pririštas“ prie karvės.
M. Krūvelis tik santūriai nusišypso – viskas kiek kitaip: „Jeigu viskas gerai sudėliota, sustatytas gyvulių sveikatingumas, šėrimas, nėra taip, kad esi pririštas nuo ryto iki vakaro. Aišku, jei ferma nebūtų robotizuota, viskas būtų visai kitaip. Samdomų žmonių poreikis dabar kur kas mažesnis. <...> Darbuotojų skaičių sumažinome dvigubai. Dieną dirba viena moteris, kuri tuo pačiu pagirdo ir visus veršelius. Sezono metu dirbu aš ir dar vienas vyrukas. Tėtis prisijungia padėti tik prie didžiųjų darbų, nes jis dirba Kaune.“
Fermoje taip pat žmonėms nereikia šerti gyvulių, tai padaro pašarų dalytuvai.
Martynas sako, kad pasistačius du melžimo robotus ūkyje pieno primilžis išaugo 2,5 karto. Tiesa, tam reikšmingos įtakos turėjo ir išaugęs piendavių skaičius.
Tačiau net ir tarp pienininkų yra didelių melžimo robotų skeptikų. Abejojama tokios didelės investicijos atsiperkamumu.
M. Krūvelis neslepia, kad toks pirkinys – ne pigus malonumas. Prieš 5 metus už 2 robotus sumokėjo virš 300 tūkst. eurų. Juos pirko be ES paramos, o paskolą bankui įsipareigojo atiduoti per 10 metų.
Kiek gauna už pieną?
Šių metų balandį pienininkai protestavo prie Vyriausybės ir ragino valdžią spręsti sektoriuje susidariusias problemas. Tarp protestuotojų Martyno nebuvo, tačiau jis pripažįsta, kad pieno supirkimo kainos nuolat banguoja.
„Dabar tikrai sudėtinga... Nėra paprasta susidėlioti visus finansus, kad nebūtų problemų. Dabar gaunu 29 centus už bazinį pieną. Paskui yra perskaičiuojamas koeficientas, kuris priklauso nuo pieno riebalų, baltymų kiekio. Šiuo metu koeficentas yra 1,3. Jis nėra nei aukštas, nei labai žemas. Gauname apie 39 centus“, – skaičiuoja pašnekovas.
Nors pieno supirkimo kaina nebuvo rekordinių žemumų, Martyną neramina išaugusios ūkio sąnaudos. Pasak jo, brango degalai, plėvelės, trąšos.
„Dabar apie tokius dalykus, kaip investicijos, galvoti nebeišeina. Žiūriu tik kaip viską padengti, susimokėti einamąsias išlaidas. Juk ir investicijos padarytos, reikia paskolas mokėti“, – atsidūsta M. Krūvelis.
Kalbėdamas apie ankstesnius metus, jis dėlioja: 2025-ieji buvo geri, anksčiau – didelė duobė. „Bet tada išlaidos ūkyje buvo mažesnės. Ūkį visada lydi dideli bangavimai. Kai būna geri metai, nereikia visko išleisti, kad po to turėtum iš ko gyventi“, – krizės išmokė prieniškį kaupti storesnės „lašinių“ atsargas ateičiai.
Pavargo ieškoti teisybės dėl kainos
Prie fermos stovi pašarų bokštas, ant jo užklijuotas lipdukas – „Pienas LT“. Tai ženklas, kad ūkis priklauso žemės ūkio kooperatyvui. Pusiau juokais, pusiau rimtai klausiu ūkininko, ar ženklas, kad pieno ūkis priklauso kooperatyvui, įspėjimas kitiems supirkėjams, kad šie nevažinėtų į jo valdas bandydami pervilioti?
Martynas atvirauja, kad anksčiau pieno supirkėjai atvažiuodavo, o dabar nebesirodo. Keisti kooperatyvo į kitą partnerį ūkininkas nesiruošia.
„Anksčiau kone kiekvieną mėnesį reikėjo kovoti dėl kainos. Vieniems pakelia, o tau sako, kad aš gaunu aukščiausią kainą. Tada eini, per aplink aiškiniesi ir supranti, kad visiems kitiems pakėlė, o tau – ne. Visada būdavo toks tarsi žaidimas“, – prisimena ūkininkas pasidžiaugdamas, kad narystė kooperatyve atnešė šiek tiek daugiau stabilumo.
Pirmą kartą M. Krūvelis karves mėsai pardavė ne tiesiogiai mėsos supirkėjams, o per „Pienas LT“ kooperatyvą. „Palyginsime, kaip parduoti labiau apsimoka. Bet iškart kiti supirkėjai pakėlė kainą, atsirado konkurencija. Kooperatyvo vienybę bando jie paklibinti“, – atvirai pasakoja jis.
Prakalbus apie ateities planus, Martynas sako, kad plėsti ūkio nelabai yra kur. Aplink – panašaus dydžio augalininkystės ūkiai, tad nusipirkti žemės nelabai yra kur ir iš ko.
Vis tik pašnekovas prasitaria, kad fermoje norėtų investuoti į technologijas. Svarsto įrengti dar vieną melžimo robotą. Jis leistų piendavių bandą padidinti iki 150.