Žemdirbiai niršta – Pieno įstatyme neatsirado tai, ką jie siūlė

Jei niekas nesikeis, teisės aktas įsigalios 2027-ųjų kovą. Bet iki to laiko, anot ūkių atstovų, būtina pakeisti tam tikras jo nuostatas.

Pasak pieno ūkių atstovų, įstatymas patvirtintas neatsižvelgus į rinkos dalyvių pastabas, gali pabloginti situaciją sektoriuje. Todėl neatmetama galimybė, kad tokiu atveju, jei jame nebus padaryta pakeitimų, teks kreiptis ir į prezidentą Gitaną Nausėdą prašant vetuoti šį teisės aktą ir grąžinti tobulinti.

Žemdirbių vertinimu, siūlomas reguliavimas yra perteklinis, gali riboti konkurenciją, mažinti kainodaros lankstumą ir apsunkinti sektoriaus veiklą. Jie taip pat pasigenda, kad įstatymas netaikomas prekybininkams, be kurių reguliavimas neturi prasmės.

Nusivylę valdžios sprendimais žemdirbiai žada rudenį organizuoti protesto akcijas, blokuoti rajoninius kelius. Apie tai perspėja Žemės ūkio tarybos pirmininkas, ūkininkas Jonas Vilionis.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos patarėjas Jonas Sviderskis teigė, kad Seimui pateiktas Pieno įstatymo projektas nepasieks tikslo jau vien dėl to, nes reguliuoja tik pieno ūkių ir supirkėjų santykius, neapima prekybininkų ir valstybės dalies per PVM.

Pasak jo, Žemės ūkio ministerija neatsižvelgė į asociacijos ir kitų žemdirbių organizacijų siūlymus.

„Idėją dėl aukštesnių pieno supirkimo kainų palaiko visi ūkininkai, tačiau siūlomos pataisos šio lūkesčio neišpildys, nes įstatyme nėra numatyta, kad visoje pieno grandinėje – nuo gamybos iki prekybos, turi dalyvauti ir prekybininkai“, – sakė J.Sviderskis.

Jo teigimu, apskritai pastaruoju metu Seime priimami teisės aktai neįvertinus jų poveikio ekonomikai. Tad ir Pieno įstatymo projektui nebuvo skirta pakankamai diskusijų. „Esą, tereikia, kad jis įsigaliotų, o tada žiūrėsim, kas bus“, – sakė J.Sviderskis.

Pasak Lietuvos pieno gamintojų asociacijos direktoriaus Eimano Bičiaus, Seimo Kaimo reikalų komitete ūkininkams buvo pažadėta, kad rudens sesijoje įstatymas dar bus tobulinamas.

„Krizės neaplenkia pieno sektoriaus, todėl turėtų būti teisės aktais įtvirtinta nuostata, kad už žaliavinį pieną mokama kaina nebūtų mažesnė už savikainą.

Siūlėme jos paskaičiavimo metodiką, atsižvelgdami i Vokietijos patirtį, bet į tai nebuvo atsižvelgta“, – sakė E. Bičius.

Anot jo, asociacija yra Europos Pieno tarybos narė, tad ir joje tariamasi dėl to, kad atsiskaitymai su pieno tiekėjais per krizes vyktų atsižvelgiant į pieno gamybos savikainą.

„Jeigu tai bus reglamentuotai europiniu lygiu, tuomet ir mūsų rankose atsiras stiprus argumentas“, – užsiminė jis.

„Kartais atrodo, kad valdžia žemės ūkį nori sugrąžinti į komunizmo laikus, kai iš vienų atimama, kitiems – atiduodama“, – ironizavo J.Sviderskis.

Pasak jo, vadinamasis Pieno įstatomas minkomas kone dešimtį metų, nors jis apskritai nereikalingas, – santykius tarp gamintojų ir perdirbėjų reguliuoja rinka.

Tuo tarpu įstatyme numatyta, kad žaliavinio pieno supirkimo kainų skirtumas, susidarantis tarp didžiųjų ir smulkiųjų pieno tiekėjų negali būti didesnis nei 20 proc.

„Teisės aktas vis lipdomas nevertinant, kokio dydžio investicijų prireikė didiesiems ūkiams, modernizavusiems, stačiusiems fermas.

Būgštauju dėl to, kad pieno perdirbimo įmonės apskritai nustos pirkti žaliavą iš smulkiųjų pieno gamintojų, ir atsiveš jos dar daugiau iš Latvijos ar Estijos.

Mes esame už tai, kad smulkūs ir vidutiniai ūkiai gyvuotų. Jie yra būtini. Tačiau parama juos turi pasiekti kitais būdais.

Svarbi yra jų kooperacija, kad jie galėtų pasistatyti pieno perdirbimo cechus – gaminti sviestą, varškę, grietinę ir visa tai tiekti viešajam sektoriui nė nepakuodami į mažas pakuotes. Tačiau tam reikėtų pakeisti ir viešuosius pirkimus reguliojančius teisės aktus.

Tai būtų patikimas kokybiškų produktų tiekimas vaikų darželiams, mokykloms, ligoninėms, kariuomenei, o ūkiai galėtų gauti gerokai daugiau pinigų, nei tik parduodami žaliavinį pieną“, – svarstė J.Sviderskis.