„Pajūrio naujienos“ apsilankė jų sodybose, ūkiuose ir pasiteiravo, ar šiemet pavyko užauginti moliūgą galiūną.
Užaugino, bet mažesnius
Kretingsodyje gyvenantis Petras – tikra vietos Moliūgo šventės legenda. 82-ejų metų senjoras tris kartus yra iškovojęs pirmąją vietą, o 2020 m. jis pasiekė oficialų Lietuvos rekordą – užaugino 233 kg svėrusį moliūgą-gigantą.
Griauna stereotipą, kad žemės ūkis tik vyrams: „Kita moteris norėtų žiedo, o man reikia traktoriaus“
„Vėliau moliūgai irgi augo įspūdingi – siekė 112 kg, o praėjusiais metais, 2023-aisiais, vėl džiaugiausi 190 kg svorio milžinu“, – diplomus ant sienos rodydamas prisiminė P. Jonauskas.
Tiesa, šie metai Petrui atnešė siurprizų. Pavasarį neišdygus praėjusių metų moliūgo giganto sėkloms, daržo šeimininkas rankų nenuleido – atsilaisvinusioje daržo pusėje pasodino arbūzų, sviestinių moliūgų ir įspūdingų gūžinių kopūstų.
Susiję straipsniai
„Aš jau 20 metų gyvenu vienas, pats sau šeimininkauju. Darbas darže man – geriausia sveikata ir užsiėmimas, – šypsojosi P. Jonauskas. – Laikausi taisyklės: jei nori būti sveikas, turi valgyti paprastą, neskanų maistą.“
Be minėtų lauko gėrybių Petrui ir šiemet pavyko užauginti didelių moliūgų, tik, jo požiūriu, šie per maži, kad būtų vežami į šventę.
„Gal svers kokius 40 ar 50 kilogramų, bet ar padoru tokius vežti, kai ankstesniais metais užaugindavo sveriančius per 100 kilogramų“, – atviravo senjoras, pasvarstęs, gal į šventę ir atvešiąs rudens gėrybę, o galbūt ir dvi.
Kretingsodžio gyventojas atskleidė, kad praėjusiais metais laimėtą kalakutą pasidalino dalimis ir įsidėjo į šaldiklį, o malkų dar šiek tiek turi.
„Esu pensininkas. Moliūgus auginu dėl šventės ir maistui, man jie – labai skanūs. Šią daržovę auginti yra didelis darbas – reikia ir genėti, bet pamatęs, kad nebus galiūno, to nedariau, taip pat reikia daug laistyti, ko šiemet dėl gausaus lietaus neprireikė. Dirbu tam, kad laimėčiau prizą, man tai – svarbu“, – tikino P. Jonauskas.
Senjoras atskleidė, kad moliūgams dirvą ruošia dar rudenį, ją patręšdamas: „Žinau, kuri vieta mano darže tais metais yra derlingiausia, ten ir sodinu moliūgo sodinuką. Žinau, kad, jei būtų išdygusi praėjusių metų moliūgo nugalėtojo sėkla, toje vietoje, kur žadėjau sodinti galiūną, būčiau užauginęs per 200 kg sveriantį milžiną. Dabar čia puikuojasi didoki, parduotuvėje pardavinėjamo dydžio arbūzai.“
Nuriedėjo nuo kalniuko
Kitoje rajono pusėje – Lazdininkuose – ūkininkaujantis Raimondas Grabys į moliūgų auginimą žiūri su būdinga žemaitiška išmone ir humoru. Raimondas Moliūgo šventėje taip pat yra ne kartą pelnęs aukščiausius apdovanojimus – prieš kelerius metus jam pavyko užauginti 133 kg svėrusį moliūgą.
Šiemet jo moliūgai įsitaisę neįprastoje vietoje – ant kalno šalia grūdų sandėlių, kur suverstos išvalytų grūdų liekanos ir kompostas, o daržovių virkščios vejasi tiesiai per dilgėles.
„Išsisuku iš padėties: sakau, kad dilgėlėse daug geležies, o geležis moliūgui reikalinga, – juokavo R. Grabys, lipdamas į kalniuką aprodyti derliaus. – O jei rimtai, tai čia grūdų atliekos pūva, žemė šilta, trąši. Žmona pavasarį pasodina kelis daigus, ir jie patys savarankiškai sau auga, jokios specialios atrankos nedarome.“
Šiemet ant R. Grabio kalnelio noksta maždaug 15 stambių moliūgų, kurie išaugo iš 6 sodinukų. Raimondas juokauja esąs „ekstremalas“ – moliūgą atrenka ir traktoriaus kaušu į svarstykles veža paskutinę minutę prieš šventę.
„Pirmoji atranka įvyksta čia, Lazdininkuose. Į sandėlį suvežame visus moliūgus, pasveriame, kuris didžiausias, tą ir pristatome į šventę“, – kalbėjo R. Grabys.
Nors Raimondas siekia didžiausio moliūgo vardo, bet su bendruomenės nariais aktyviai dalijasi patarimais ir moliūgo sėklomis.
Anot jo, Lazdininkai jau seniai garsėja kaip moliūgų augintojų kraštas, kur kaimynai mielai bendrauja ir palaiko vieni kitus.
„Paslapčių čia jokių nėra, todėl bendruomenėje atvirai dalinamės, kaip ir kas augina“, – kalbėjo R. Grabys, patvirtinęs, kad vietos gyventojai tarpusavyje noriai keičiasi ir moliūgų sėklomis, ir priežiūros patarimais.
Užaugintas gėrybes tiek Petras, tiek Raimodas panaudoja prasmingai: dalį derliaus išdalija kaimynams, padovanoja bendruomenės namams ar miestelio erdvėms papuošti, miestų šventėms, spaudžia sultis, gamina įvairius patiekalus, o laimėtus prizus – malkas ar kalakutus – visada panaudoja buityje.