Sūris ir lašiniai - puikiausias honoraras už koncertą

Tiesa, vaikų poreikiai kiek pakeitė šeimos gyvenimo būdą. Landsbergius dabar galima sutikti ir Vilniuje, ir Anykščiuose. Tačiau nedidelis miestelis negrįžtamai pakeitė garsaus 48 metų režisieriaus pasaulėjautą. „Ekonomiškai Vilniuje lengviau. Čia darbai - spektakliai, koncertai, filmai, knygos, o svarbiausia - žmonės, kuriems to reikia.

Anykščiuose iš kūrybos labai sunku pragyventi, bet atvažiavęs čia supranti, kad iš tikrųjų žmogui reikia labai nedaug“, - kalba V.V.Landsbergis.

- Anykščiuose suradote naujų ritualų: turgeliai, sveikuolių veikla, važiavimas prie šaltinio gyvo vandens parsivežti. Nebeperkate vandens plastikiniuose buteliuose?

- Ne. Juk niekada nežinai, kas ten per vanduo. Net ir gero šaltinio vanduo gyvas būna tik dvi dienas. Jį reikia dažnai vežiotis arba gyventi prie šaltinio.

Tokių sąlygų ir mes neturim. Tad prieš geriant vandenį labai gerai jį peržegnoti, padėkoti, paprašyti, kad suteiktų sveikatos ir ramybės. Mūsų močiutės tai puikiai žinojo ir šventino vandenį. Kiekvienas miestelis ar kaimelis kur nors šalia turi šventą šaltinėlį.

- Kai nuo tokio vandens pradeda taisytis sveikata, nuotaika, gerėja darbingumas, legendos pasidaro realistiškesnės.

- Pasaulyje garsiai kalbama apie tai, kad gėlas vanduo greitai gali pasibaigti.

- Pas mus daug gėlo vandens. Bet tai ir pavojinga, nes Lietuva gali tapti karinio įsiveržimo objektu. Juk naftos neatsigersi.

Kai vandens pradės trūkti, mes galime tapti labai komerciški (gal netrukus keisim vandenį į naftą?) arba būti nukariauti. Bet iš tikrųjų vanduo, kaip ir nafta, turi priklausyti visiems. Ne tik tiems, kurie turi daugiau ginklų.

Gyvename pasaulyje, kur šeimininkauja grobuonys. Jie galvoja tik apie savo naudą, kaip daugiau parduoti nereikalingų daiktų. O iš tiesų žmogui reikia labai mažai - ir maisto, ir drabužių.

Jau seniai paskaičiuota, kad pavyktų išvengti ekologinės katastrofos, jei visi žmonės padarytų du veiksmus - vieną dieną per savaitę nevalgytų mėsos ir imtų rūšiuoti šiukšles.

- Yra daug versijų, teorijų. Vienos sako, kad jau per vėlu - galima tik truputį pristabdyti tai, kas neišvengiama.

Kitos teorijos sako, kad mokslas labai sparčiai žengia į priekį ir greitai galėsim išsivalyti net ir Baltijos jūrą, kuri yra viena labiausiai užterštų pasaulyje. Gal mokslininkai kada nors ir užterštus protus išvalys?

Nuojauta sako, kad procesai bus sustabdyti iš išorės, idant viduje sustotume, apmąstytume, atsikvošėtume. Ta apokaliptinė nuojauta net džiugina. Aš apie tai sau tyliai žinau, stebiu ženklus ir to nebijau .

Tai buvo aprašyta ir šv.Jono apreiškime, ir Oskaro Milašiaus pranašystėse. Pasaulis išgyvens rimtą krizę ir išeis skaistesnis. Išliks tie, kurie bus pasiruošę.

- Bėda turi ir gerąją pusę. Tai ciniška, bet daugelis atsimena sausio tryliktosios naktį ir tą meilės, pasiaukojimo bei bendrumos nuotaiką, kaip buvo gera vienybėje.

Žmonės buvo vieningi - dvasioje, meilėje, pagalboje. Kai tankai išvažiavo, kažkur tai dingo.

Viena iš baisesnių ekologinių naujienų šią vasarą - apie mirštančias bites. Bitės išsispiečia. Praranda bendruomenės pojūtį - kaip ir žmonės!. Išsiskirsto ir dingsta kažkur. Tai jau pastebėta Anglijoje ir Amerikoje. Deja, ir Lietuvoje.

Tiriamos trys versijos: virusas, mobilieji telefonai ir genetiškai modifikuoti produktai. O žmonijai po bičių mirties lieka ketveri metai - taip kažkada paskaičiavo A.Einšteinas.

Paradoksalu, bet mobilieji telefonai sunaikina ir žmogų, žmogiškus santykius. Žmogus užsidaro vienas su savo mobiliuoju telefonu ir kompiuteriu. Susirenka į gimtadienį ir visi kalbasi mobiliaisiais.

- Lietuva galėtų išsikelti vėliavą - „Žalioji, drąsioji valstybė“. Ir pradėti veikti, rodydama pavyzdį ir atsisakydama to kas kenkia - ir telefonų, ir modifikuotų produktų, ir alkoholio.

Nusipirkdama licenciją ir pradėdama gaminti ekologišką automobilį Lietuva dar turi tą gamtiškąjį geną. Turime dar tą skaistumą, kurį daugelis turtingųjų valstybių jau baigia užmiršt.

- Kodėl mes važiuojam į turgelį? Nes ten perkame gyvą daiktą. Nes matom žmogaus akis. Ir pasitikim juo.

- Jei gamta taip elgsis ir toliau, mes norom nenorom turėsime sugrįžti į natūrinį ūki, kur tarpusavio santykiai būdavo grindžiami mainais, pasitikėjimu ir pagarba.

Net pas pažįstamą gydytoją anądien nuvažiavau, neturėdamas pinigų. Nuvežiau ryšulį knygų. Džiaugėsi, sakė padalins kitiems. Aš kartais irgi už koncertą kaime gaunu sūrio, lašinių ir kiaušinių. Tai neįkainojamas honoraras.

Ekologinė sąmonė prasideda ne nuo žavėjimosi gamta, bet nuo santykių su žmonėmis. Santykiai su žmonėmis turi būti svarbesni, nei santykiai su daiktais.