Žinoma, tokie pastatai - kol kas tolima ateitis. Kaip pripažįsta
Niujorko universiteto architektūros profesorius Mitchellas Joachimas,
dabar kuriamą pasaulį realiai galima bus išvysti galbūt tik po 100 ar
150 metų.
Todėl jo dizaino studija „Terreform 1“ įsikūrusi anaiptol ne mediniame
name, o buvusiame banko pastate Brukline. Tačiau iš čia sklinda idėjos
ne apie pinigus.
Studijoje suburti architektai nesibodi žaisti su neįprastomis
medžiagomis - medžiais, bakterijomis, net gyvūnų mėsa. Tam įrengta net
ir nedidelė mikrobiologijos laboratorija. Pasak teoretiku vizionistu
prisistatančio M.Joachimo, reikia išmėginti visas nau joves.
Bene mažiausiai šokiruojanti - namai iš augančių medžių. Pastarieji
atstotų dalį sienų bei tarnautų kaip sutvirtinimo elementai. O langus
numatoma gaminti iš... sojos. Mat paprastas stiklas medžiams toliau
augant tiktai suskiltų.
Ant jo biuro stogo jau auga medžiai: sprendžiama, kaip juos panaudoti
namo konstrukcijoms, eksperimentuojama, tikrinama.
„Yra daug praktinio pritaikymo problemų, pavyzdžiui, kaip išlaikyti
keliamąją šakų galią, jei jos tebeauga. Tačiau tikiu, kad jas
išspręsime. Juk jei vieną dieną pradėtume statyti milijonus tokių namų,
medžiai sunaudotų didžiulius kiekius į aplinką išmetamo anglies
dvideginio“, - aiškino profesorius.
M.Joachimas architektūros pasaulyje nėra vienišius svajotojas. Dar 2007
metais pastatus iš augančių medžių ėmė projektuoti Štutgarto (Vokietija)
universiteto tyrėjų grupė.
Po poros metų vokiečių architektas Ferdinandas Ludwigas Baden
Viurtembergo žemės parodoje ketina pristatyti dešimties metrų aukščio iš
platanų išaugintą kubą su keliais aukštais - grindimis ir lubomis. Kol
kas sunkiau sekasi dėl vienos priežasties: pietų pusėje medžiai
auga greičiau nei šiaurės.
Prie įprastų statybos medžiagų įpratę architektai panašių eksperimentų
vengia, tačiau iš gamtos taip pat mokosi. Pavyzdžiui, Niujorko kūrėjų
komanda „su11“: jos projektuojamo šiuolaikinio meno centro dizainas
primena ląstelių struktūrą, garažai elektromobiliams - moliuskų
kriaukles, o ant stogo esanti erdvė renginiams - banginio skeleto
formos.
Masačiūseto (JAV) technologijų universiteto profesorės Neri Oxman
nuomone, vien to nepakanka, reikia mokyti iš gamtos, kaip panaudoti kuo
įvairesnes madžiagas. „Juk gamta taip pat kuria savo architektūrą,
kodėl tuo nepasinaudojus?“, - klausia profesorė.
Tad jau ne pirmuosius metus mokslininkai tiria gamtos inžineriją. Jei
jos išradimai būtų pritaikyti praktiškai, niekas netrukdys ateities
pastatams elgtis kaip medžiams: būti stabiliems, tačiau tuo pačiu metu
savarankiškai reguliuoti drėgmę ir šilumą.
Vis dėlto didžiausias šių tyrimų trūkumas - praktinis pritaikymas. Kol
kas tokie pastatai egzistuoja tik brėžiniuose ir kompiuterių modeliuose.
Skeptikai netgi klausia: jei panašūs namai bus pradėti statyti, ar iš
tiesų jie bus ekologiški?
Anot M.Joachimo, dėl to neverta net abejoti: „Jei naudosime medžiagas
vien iš gamtos, klausimų dėl vadinamosios žaliosios kokybės tikrai
neturėtų kilti“.
Dar radikaliau nusiteikęs švedas Magnusas Larssonas: jo nuomone, pati
gamta turėtų statyti žmonėms būstus. Šis mokslininkas nusiteikęs
Sacharoje apgyvendinti bakterijas, kurios išskiria kalcitą, paverčiantį
smėlį akmenimis. Taip galima išspręsti ne tik būsto problemas šiame
regione, bet ir sustabdyti besiplečiančią dykumą.
Grupė entuziastų iš Londono mėgina ištirti, ar organizmai, vandenyje
esantį anglies dvideginį paverčiantys kalkakmeniu, galėtų sustiprinti
medinius pastolius, ant kurių iki šiol tebestovi nemažai prie jūrų
esančių miestų.
Utopija? Galbūt. Tačiau, anot M.Joachimo, didelėms problemoms
išspręsti reikia pačių drąsiausių būdų.