Chaotišką miestų plėtrą būtina suvaldyti

Ugniagesiai, medikai, policijos pareigūnai. Asfaltuotos gatvės, būtinai valomos žiemą, visuomeninis transportas, vandentiekis. Visų šių patogumų reikalauja naujakuriai.

Bet užtikrinti tvarką ir saugumą nuo miesto dešimtis kilometrų nutolusiame 20 namų kvartale kainuoja kelis kartus brangiau, nei tankiai apstatytame miesto gyvenamajame rajone.

Tai tikroji kaina, kurią už stichišką ir nekontroliuojamą plėtrą moka visi mokesčių mokėtojai. „Miestas - gyvas organizmas. Jo kvartalai gimsta, bręsta, sensta. Kai pasensta, juos reikia atnaujinti ir sugrąžinti patrauklumą. Suprantu, kad Kinijoje ar Pietų Amerikos šalyse miestai plečiasi nesuvokiamu tempu.

Bet Lietuvoje gyventojų mažėja, o miestuose jų skaičius stabilizavosi, tad tokia plėtra - nepateisinama“, - įsitikinusi Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) darnios plėtros ekspertė Dalia Bardauskienė.

Bėda ta, kad ekonominio pakilimo metu, užuot užstatę laisvas teritorijas ar atnaujinę pasenusius kvartalus miestuose, išplėtoję teritorijas, kuriose jau yra visa infrastruktūra (žinoma, dėl to jos brangesnės), verslininkai žengė lengviausiu ir pelningiausiu keliu. „Per ekonominį pakilimą ne valdininkai ir miesto architektai planavo racionalią plėtrą. Sąlygas diktavo spekuliantai, kurie statė ten, kur jiems labiausiai apsimokėjo.

Tai vadinamasis šokinėjančios varlės principas, kai netoli miesto stichiškai prikuriama kvartalų. Pritaškėme tokių gyvenviečių, o dabar nežinome, ką daryti.

Suklydome, kad tada leidome. Dabar, sunkmečiu, toks neracionalus elgesys kainuoja didelius pinigus“, - įsitikinusi D.Bardauskienė.

Dirvonuojanti žemė užmiestyje atrodė kaip pigus kąsnis, galintis duoti keleriopą pelną.

Taip šalia didžiųjų šalies miestų ėmė dygti kvartalai, kuriuos sunku pavadinti gyvenvietėmis. Išskyrus vandenį ir asfaltuotą gatvę, čia nėra jokios infrastruktūros - nei poliklinikos, nei vaikų darželio, nei policijos nuovados ar parduotuvės.

Po nekilnojamojo turto burbulo sprogimo šios gyvenvietės atrodo tragiškai - pusė namų stovi tušti, o naujakuriai, jei dirba mieste, čia grįžta tik pernakvoti.

Netausojami žemės ištekliai „Tokia plėtra žalinga dėl kelių priežasčių. Pirma - netausojame žemės išteklių užstatydami dirbamą žemę namais.

Be to, vienas darnios plėtros akcentų yra maistą gaminti ten, kur yra jo poreikis, kad sumažėtų apdorojimo, transportavo išlaidos ir tarša. Tad žmonės turėtų dirbti ir paslaugas gauti ten, kur gyvena. Tai būtų racionalu“, - aiškino D.Bardauskienė.

Užsieniečius, kuriems Lietuvoje draudžiama pirkti žemę, stebina Lietuvos kraštovaizdis - dirvonuojantys laukai. Sklypų savininkai vis dar įsitikinę, kad geriausia žemės paskirtis - gyvenamoji.

Tačiau pasaulyje įsibėgėja maisto krizė. Tad žemė, kuri yra Lietuvos turtas, šaliai gali duoti milžiniškų dividendų. Tik reikia protingai ją panaudoti.

Lietuvoje priskaičiuojama per 100 miestų, kuriuose įsikūrę po daugiau nei 3000 gyventojų. O mažų miestelių ir kaimo gyvenviečių yra per 20 tūkstančių. Nors stebėsena nevykdoma, akivaizdu, kad čia gyventojų mažėja, menksta užimtumas, kultūrinis gyvenimas.

Taigi gyventi yra kur, tačiau lietuviai kuria naujas gyvenvietes be jokios infrastruktūros.

O kiekvienoje gyvenvietėje po polikliniką, policijos nuovadą, ugniagesių budėjimo stotį ir vaikų darželį nepastatysi. Tai būtų neracionalu.

Pavyzdžiui, Vilniuje, vos 6 km nuo centro, gyventojų tankumas tesiekia 14 žmonių viename hektare. Tyrimais įrodyta, kad visuomeninis transportas veikia efektyviai, kai gyventojų tankumas siekia bent 30 žmonių viename hektare.

Pavojus kyla senamiesčiams „Tas romantiškas požiūris į nuosavą sodybą yra išlikęs nuo senų laikų. Dar ne taip seniai mes buvome valstiečių tauta. Tad natūraliai išliko ta romantika, kaimo, gamtos trauka.

Bet juk tos kultūros nebeliko. Tame pačiame kaime žmonės ir dirbo, ir derlių augino, ir maistą gamino. Tuomet jie gyveno ekologiškai.

O mes tiek daug žmonių išsiunčiame gyventi į kaimus, nors jie dirba ir viskuo apsirūpina mieste. Tuomet jie ir gyventi turėtų mieste“, - įsitikinusi D.Bardauskienė.

Nekontroliuojama plėtra ir ekonominis burbulas sukėlė pavojų net senamiesčiams. Jie tuštėja. Čia būstas neįperkamas, be to, dažnai jis yra labai prastos būklės. O kuo mažiau vietinių gyventojų, tuo niūriau atrodo miesto centras.

Tokiame nedideliame ir kompaktiškame mieste kaip Vilnius kol kas tai neatrodo didelė bėda. Miesto centrą nesunku pasiekti ir šiek tiek atokesnių rajonų gyventojams.

Tačiau kai kurių Europos miestų vadovai buvo priversti išpirkti apleistus namus miesto centre, kad juos sutvarkytų ir pasiūlytų nuomotis vidutines pajamas turintiems žmonėms. Vien tam, kad Senamiesčiui įpūstų gyvybės.

Mindaugas Pakalnis, bendrovės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas: „Manau, kad didžiausia problema, jog valstybė iki šiol neturi aiškios miestų ir gyvenviečių plėtros strategijos. Dėl to įvyko tai, kas vadinama urbanistiniu sprogimu. Laimei, krizė jį pristabdė, nes nežinia, ko dar būtume pridirbę.

Su šia problema gerokai anksčiau buvo susidūrusi visa Europa. Mes galėjome pasimokyti, bet padarėme dar blogiau.

Lietuvoje teisinė bazinė numato galimybę planuoti teritorijas ir jų paskirtį. Faktiškai turėtų būti taip - miesto ar rajono architektai racionaliai suplanuoja ir pasiūlo investuotojams. Tačiau išėjo atvirkščiai. Bumo metu būtent investuotojai radę sklypą užsakydavo teritorijos planavimo dokumentus, kad galėtų pakeisti žemės paskirtį.

Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, kitose Europos šalyse, suvokus šią problemą, buvo imtasi griežtos kontrolės. Pavyzdžiui, naujus namus galima statyti tik gyvenvietėse, o laisvi žemės plotai skirti ūkiui arba rekreacijai.

Prancūzai leidžia užstatyti naujas teritorijas, tačiau yra nustatytas santykis - 90 proc. naujų projektų turi būti įgyvendinami gyvenvietėse. Tuomet leidžiama 10 proc. plėtra.

Buvome parengę strateginį Vilniaus plėtros planą. Nustatėme tris plėtros kryptis, kurios būtų racionalios. Tačiau savivaldybės turi per mažai galių. O jeigu verslininkui neapsimoka statyti ten, kur numatė miesto planuotojai, jis investuoja ten, kur jam patinka. Jeigu norime likti konkurencingi, turėsime suvaldyti plėtrą.“