Atliekų surinkimo sistema nepatogi nei pirkėjams, nei pardavėjams

Lietuva yra įsipareigojusi surinkti ir perdirbti tam tikrą elektros ir elektroninių atliekų kiekį. Tačiau ši kvota neįvykdoma.

Elektros ir elektroninės įrangos gamintojai bei importuotojai turi pirkti pažymas, kad atliekos jau perdirbtos. Ir brangina prekes.

Tuo tarpu vartotojai vis dar neturi galimybių patogiai ir civilizuotai atsikratyti senos įrangos.

Neveikiantis kompiuteris, kaip ir didžiulis jo monitorius, ilgokai riogsojo daugiabučio rūsyje. Gaišti laiką ir vežti juos į savivaldybės pavojingų atliekų surinkimo aikštelę? Bet Vilniuje tokios net nėra.

O gal sukrauti šį seną laužą prie buitinių atliekų konteinerio? Tepasiima jį, jei kam reikia. Kodėl turėčiau tuo rūpintis, jei moku už šiukšlių išvežimą?

Yra ir trečias variantas: išsikviesti elektroninių prietaisų surinkėjus. Bet šių įmonių interneto tinklalapiuose skelbiama, kad iš namų paimama tik didelių matmenų buities technika: nebenaudojamos skalbyklės, viryklės, indaplovės ir šaldytuvai.

O sugedę kompiuteriai dažniausiai superkami tik ten, kur yra perdirbami.

Gal iš senų kompiuterių dar galima išpešti naudos? Sumečiau juos į automobilio bagažinę. Nuo namų iki greta Vilniaus įsikūrusios bendrovės „EMP Recycling“ sukoriau per 20 kilometrų.

„Už kompiuterį gausite pinigų. Bet už monitorių, pelę ir klaviatūrą jų nemokame. Tai - aplinkai pavojingos atliekos. Jų perdirbimas mums - nuostolingas, todėl už jas nemokame“, - paaiškino elektronikos laužą priimantis darbuotojas.

Už kompiuterį gavau 11 litų - po litą už kilogramą. Šaldytuvai ir skalbyklės superkami po 0,7 lito už kilogramą.

Taigi nuvažiavusi iš viso 40 kilometrų, patyriau nuostolių. Kelionei sunaudojau bent 3 litrus benzino - už daugiau nei 12 litų.

„Kai kurios savivaldybės yra įrengusios aikštelių, kuriose galima palikti aplinkai pavojingas atliekas.

Bet anaiptol ne tiek, kiek numato Europos Sąjungos direktyvos“, - paaiškino Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos (EEPA) direktorius Giedrius Mikulskas.

Tokiose aikštelėse turi būti įrengta saugių, įvairioms atliekoms skirtų konteinerių. Atvežtos jos turi būti registruojamos ir rūšiuojamos.

Rugsėjį, sulaukusi prezidentės Dalios Grybauskaitės priekaištų dėl prastai tvarkomų atliekų, Aplinkos ministerija spustelėjo savivaldybių regioninius aplinkos tvarkymo centrus (RATC).

Šie buvo įpareigoti kuo skubiau parengti pavojingų atliekų saugojimo aikštelių projektus. Juolab kad tam yra skirta, bet nepanaudota ES paramos lėšų.

„Didžiausia blogybė, kad daugumoje aikštelių, su kuriomis gamintojai ar importuotojai yra sudarę sutartis, surenkama ne naudota elektroninė įranga, o tik jos lūženos. Tai vieta, kurioje akivaizdžiai matomos šešėlinio atliekų verslo pasekmės“, - sakė G.Mikulskas.

Dar prieš patenkant į atliekų aikšteles iš buities ir elektronikos prietaisų išlupamos vertingos detalės. Šiuo metu jas galima legaliai ir pelningai parduoti atliekų perdirbėjams. Šie savo ruožtu uždirba parduodami iš atliekų išgautas vertingas antrines žaliavas.

„Ardyti net ir aplinkai bei jiems patiems kenksmingų medžiagų turinčią įrangą žmones skatina galimybė parduoti atliekas.

Už vertingas, pavyzdžiui, tauriųjų metalų turinčias elektronikos detales, mokama gana brangiai“, - kalbėjo G.Mikulskas.

Jo nuomone, jokia elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų surinkimo sistema negalės normaliai funkcionuoti, kol senus prietaisus bus galima parduoti dalimis.

Pavyzdžiui, už visiškai sukomplektuoto šaldytuvo kilogramą perdirbėjai moka apie 50-70 centų, o vien už jo kompresorių - pustrečio karto daugiau. Kompresorius sveria 10-15 kg.

Pagal teisės aktus, šiuo metu didžiausia atsakomybė už atliekų tvarkymą užkraunama EEĮ gamintojams, importuotojams ir pardavėjams.

Privalomas surinkti senos EEĮ kiekis apskaičiuojamas atsižvelgiant į per metus rinkoje parduotos naujos įrangos svorį.

Pagal Aplinkos ministerijos įpareigojimus, šiemet kiekviena EEĮ gaminanti ar importuojanti įmonė turėtų surinkti tokį atliekų kiekį, kuris prilygtų 30-44 proc. rinkoje parduotos įrangos kiekiui.

Pernai buvo nustatyta 27 proc. kvota, 2008-aisiais - 25 proc.

Pasak G.Mikulsko, šiuo metu gamintojai ir importuotojai tik savo jėgomis, be valstybės pagalbos, neįstengtų to padaryti.

Viena priežasčių - EEĮ atliekas iš gyventojų superka jas perdirbančios įmonės. Gyventojai, kurie už neveikiantį šaldytuvą gali gauti kelias dešimtis litų, nesivargins ir negabens jo į parduotuvę ar savivaldybės aikštelę.

Kita priežastis - aikštelės prie parduotuvių, kuriose prekiaujama nauja EEĮ, nėra pritaikytos stambiagabaritėms atliekoms surinkti.

„Bandyta seną įrangą krauti į konteinerius, įrengtus prie prekybos centrų. Bet tai baigėsi nesėkme. Konteineriai būdavo arba išplėšiami, arba į juos primetama šiukšlių“, - pasakojo G.Mikulskas.

Jo teigimu, gyventojams stinga sąmoningumo, todėl sudėtinga įvykdyti ir smulkių EEĮ atliekų (namų apyvokos prietaisų, vaikiškų žaislų, mobiliųjų telefonų) surinkimo kvotas.

Jei koks nors elektros prietaisas telpa į šiukšlių dėžę, žmogus jį ir išmeta - nesivargina ir neneša jo į atliekų surinkimo aikštelę ar parduotuvę.

„Akivaizdu, kad tol, kol klestės vertingų atliekų supirkimas, patiems gamintojams ir importuotojams surinkti numatytų atliekų kiekių niekada nepavyks.

Todėl jiems lieka vienintelis kelias - pirkti atliekų sutvarkymą įrodančias pažymas“, - apie sistemos ydas kalbėjo G.Mikulskas.

Tokios pažymos kaina priklauso nuo atliekų kategorijos. Pavyzdžiui, pažyma, išrašyta už 1 toną perdirbti priimtų šaldytuvų, kainuoja per 1000 litų.

Nuo 2006 metų EEĮ gamintojai ir importuotojai už atliekų tvarkymo pažymas jau sumokėjo beveik 40 mln. litų.

„Šiuo metu teisės aktai įpareigoja gamintojus ir importuotojus besąlygiškai mokėti už užduotyse numatytą EEĮ atliekų tvarkymą. Kiek jų sutvarkyta, nurodyta pažymoje.

Jei tam tikras atliekų kiekis nesutvarkomas, tenka mokėti mokesčius valstybei. Be to, už tai atsakingi darbuotojai gali būti nubausti. Tad prasta atliekų surinkimo sistema verčia įmones pirkti pažymas perdirbėjų nustatytomis kainomis“, - sakė G.Mikulskas.

Kiek iš tikrųjų per metus sutvarkoma EEĮ atliekų, tikslios statistikos net ir nėra: pažymose nurodytas kiekis dažniausiai neatitinka realių kiekių.

„Savivaldybių ir gamintojų bei importuotojų atliekų surinkimo sistema neegzistuoja. Bet kasmet didėja atliekų tvarkymo apimtys, kurios vykdomos apskaitant tik mūsų nupirktas pažymas“, - sakė G.Mikulskas.

EEPA direktoriaus teigimu, vilčių, kad situacija pasikeis, teikia tik tai, jog Aplinkos ministerija kartu su Vyriausybe yra sukūrusios nuostatas, kuriomis remiantis turėtų būti tobulinamas Atliekų tvarkymo įstatymas.

Šiuo metu kuriama atliekų surinkimo sistema, pagal kurią EEPA narių prekybos vietose iš gyventojų neribotai bus priimamos elektros ir elektronikos atliekos tų įrenginių, kuriais prekiaujama.

Ši surinkimo sistema pradės veikti iki lapkričio 1 d.

„Siūlome nedidinti perdirbamos EEĮ kiekio, kol bus užtikrinta visų Lietuvoje veikiančių atliekų surinkimo sistemų kontrolė ir skaidrumas.

Taip pat svarbu panaudoti ES lėšas, skirtas savivaldybėms kurti didelių matmenų atliekų surinkimo aikšteles.

Atliekų surinkimo kiekio didinimas verčia EEĮ gamintojus ir importuotojus finansuoti perdirbėjus. Tai neužtikrins nei perdirbėjų vykdomo atliekų surinkimo skaidrumo, nei savivaldybių atliekų surinkimo sistemų plėtros, nei skatins gyventojų sąmoningumą.

Esu įsitikinęs, kad, savivaldybėms įrengus reikiamą skaičių atliekų aikštelių ir įdiegus mūsų siūlomą EEĮ atliekų surinkimo sistemą, padidės ir surinkimo kiekiai. Manau, kad tik tada būtų galima diskutuoti apie perdirbamos EEĮ kiekio didinimą“, - tvirtino G.Mikulskas.

Šaldytuvus gaminančios bendrovės „Snaigė“ generalinis direktorius Gediminas Čeika įsitikinęs, kad surinkimo sistema turi būti atskirta nuo perdirbėjo.

„Tada bus aišku, kiek surenkame, ir perdirbėjai negalės diktuoti savo sąlygų.

Surinkimo sistemą turi organizuoti savivaldybės. Tai numatyta vietos savivaldos įstatyme. Tada gamintojas mokėtų už perdirbimą, o ne už pažymą. Reikia paneigti mitą, kad pirkėjas, įsigydamas šaldytuvą, moka ir už jo perdirbimą“, - sakė G.Čeika.

Šiuo metu įmonė „EMP Recycling“ yra sudariusi sutartis su 350 įmonių, tarp jų - ir su priklausančiomis EEPA.

„Situacija nesikeis tol, kol visi atliekų surinkimo sistemos dalyviai nesiliaus kaltinti vieni kitų ir nepradės dirbti“, - įsitikinęs EEĮ atliekas tvarkančios bendrovės „EMP Recycling“ generalinis direktorius Almontas Kybartas.

Elektros ir elektroninė įranga (EEĮ) - tai visi prietaisai, kurie veikia įjungti į elektros tinklą arba naudojantys baterijų sukauptą elektros energiją.

ES teisės aktai numato ir tai, kad pasenusios EEĮ tvarkymą turi finansuoti jos gamintojai ir importuotojai. Jie turėtų surinkimo vietose esančią nebenaudojamą įrangą nugabenti į perdirbimo vietą ir sumokėti už jos perdirbimą.

Elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacija (EEPA) vienija 61 įmonę. Asociacijos tikslas - vykdyti įmonių jos narių prievolę skaidriai tvarkyti šalyje susidarančias EEĮ atliekas.

Pagal ES direktyvą, Lietuvoje nebenaudojamos EEĮ per metus turi būti surinkta tiek, kad kiekvienam šalies gyventojui tektų 4 kg.

Aplinkos ministerijos duomenimis, 2007-aisiais vienam gyventojui atiteko 3,46 kg, 2008-aisiais - 3,52 kg sutvarkytos elektroninės įrangos. Neoficialiais duomenimis, pernai jos buvo surinkta apie 2,2 kg kiekvienam gyventojui.

Sunkiausia – surinkti atliekas

Vilma Karosienė, Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė

„Ne atliekų perdirbimas yra sunkiausia užduotis. Sunkiausia jas surinkti ir skatinti gyventojus tai daryti. Gyventojai už tai, kas išrūšiuota, neturėtų mokėti. Reikėtų mokėti tik tai už tai, kas lieka surūšiavus atliekas.

Dabar visa atliekų surinkimo sistema išlaikoma gyventojų pinigais.

Kiekvienas elektroninės įrangos išmetimas į šiukšlių dėžę atsigręžia prieš gyventojus didesniu tarifu.

Į naujos įrangos kainą taip pat įskaičiuotas atliekų tvarkymo mokestis. Taigi gyventojai už atliekas moka dukart.

Visų komunalinių atliekų, kurios susikaupia pas gyventojus - maisto, pakuočių, baldų, elektros ir elektronikos įrangos, remonto ir kitų - tvarkymą turi organizuoti savivaldybės.

Jos turi užtikrinti, kad antrinės žaliavos, pavojingos, elektronikos ir visos kitos atliekos būtų surenkamos didžiųjų atliekų aikštelėse.

Ankstesnė ES parama - per 200 mln. litų - jau baigiama panaudoti, bet didžiųjų atliekų surinkimo aikštelių daugelyje savivaldybių taip ir nebuvo įrengta, Vilniuje - taip pat.

Elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų surinkimo sistema, šiek tiek įsibėgėjusi 2006-aisiais, dabar apskritai sustojo. Žmonės nežino, kur tokias atliekas dėti.

Pagal ES direktyvą, per metus iš Lietuvos gyventojų turėtų būti surenkama apie 13 tūkst. tonų EEĮ atliekų. Dabar nesurenkama nė pusės.

Esame parengę Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimų, kurių svarbiausi - gamintojai ir importuotojai privalėtų finansuoti EEĮ surinkimą iš didžiųjų atliekų surinkimo aikštelių ir vežti jas perdirbti.

EEĮ platintojai turės priimti iš gyventojų visą nebenaudojamą įrangą, ne tik tokią, kurią žmogus perka.

Savivaldybės bus įpareigotos įrengti aikšteles. Jei to nepadarys, turės prisiimti atsakomybę už neatliktas užduotis.

Šiuo metu antrajam projekto etapui skirta 450 mln. litų ES paramos. Jie turi būti panaudoti atliekų rūšiavimo ir kitiems įrenginiams įsigyti.“

Buities technika, elektronika, garso ir vaizdo aparatūra bei kompiuterine įranga prekiaujantis „Topo centras“ jau kelintus metus organizuoja akcijas, kurių metu gyventojams atsilygina už seną buitinę techniką.

Per akciją apie nereikalingą buitinę techniką pranešus „Topo centrui“ nemokamu telefonu 8 800 60200, ji ne tik nemokamai išvežama, bet ją perdirbti atidavęs asmuo gauna iki 100 litų vertės kuponą naujiems prietaisams įsigyti.

„Džiugu, kad žmonių, puoselėjančių švaresnę aplinką, ratas didėja. Jie atiduoda perdirbti ne tik šaldytuvus, televizorius, virykles, bet ir smulkią techniką: plaukų džiovintuvus, laidinius radijo imtuvus, magnetolas“, - sakė „Topo centro“ generalinis direktorius Erlandas Jakubonis.

Vien per pastaruosius porą metų „Topo centro“ akcijose užsiregistravo per 7000 Lietuvos gyventojų.

Iš jų surinkta daugiau nei 500 tonų įvairios buitinės technikos.

Pasak E.Jakubonio, nors kai kurie gamintojai ir pardavėjai į prekės kainą įskaičiuoja ir utilizavimo išlaidas, „Topo centre“ to nedaroma. Todėl „Topo centras“ pirkėjams gali pasiūlyti geresnę kainą.

„Mums rūpi švaresnė Lietuva, - sakė E.Jakubonis. - Stengiamės, kad kuo daugiau gyventojų žinotų, kur dėti nebenaudojamą buities techniką.“

Štai kodėl „Topo centras“ savo lėšomis vykdo ir gyventojų švietimo akciją, nuolat primindamas, kur ir kaip galima atsikratyti senos buitinės technikos. Gyventojai jau įprato tuo naudotis, nes žino, kad už nebenaudojamus elektros ir elektronikos prietaisus gaus dovanų kuponą.

Juo galima atsiskaityti „Topo centre“ įsigyjant buities technikos.

Daugelyje Lietuvos miestų norintieji atsikratyti nereikalingos elektros ar elektronikos įrangos tai gali padaryti net neišeidami iš namų. Tereikia paskambinti į „Topo centrą“. Sutartu laiku atvykę įmonės darbuotojai paims atliekas.

„Pastebėjome, kad žmonės naudojasi šia galimybe ir, sudarius sąlygas, atsikrato senos technikos“, - sakė E.Jakubonis.

Turintieji galimybę patys atvežti nebenaudojamus elektros prietaisus gali kreiptis į artimiausią „Topo centro“ parduotuvę arba įmesti į specialius konteinerius.

Konteineriai įrengti prie „Topo centro“ parduotuvių Vilniuje (Ukmergės g. 240), Kaune (Savanorių pr. 206A), Šiauliuose (Tilžės g. 225, PC „Tilžė“), Panevėžyje (Klaipėdos g. 103 ir Pramonės pr. 6, PC „Bruklinas“).

Klaipėdos regione (Gargžduose, Šilutėje, Plungėje) seną buities techniką galima atvežti į „Topo centro“ parduotuves.