Dabar, pasinaudodama naujomis Europos Sąjungos (ES) taisyklėmis,
Lietuva bando atsikratyti „Gazprom“ gniaužtų. Tai, kaip šalis
tai daro, parodo sunkumus, Rusijos energetikos milžinei gresiančius
Europoje, jos didžiausioje rinkoje, rašo britų verslo dienraštis
„The Financial Times“.
Lietuva restruktūrizuoja dujų įmonę „Lietuvos dujos“, kurios
37 proc. akcijų valdo „Gazprom“, ir rengiasi atskirti jos
dujotiekių tinklą į naują įmonę, kurią valdys valstybė. Tai
daroma vadovaujantis ES taisyklėmis, kuriomis siekiama priversti
įmones atskirti tiekimą nuo perdavimo ir tokiu būdu padidinti
konkurenciją energetikos sektoriuje. Savo dujotiekių įmonės
akcijų paketą „Gazprom“ privalo parduoti iki 2014 metų spalio
mėnesio.
Lietuva nuolat tvirtina, kad Rusijos šaliai taikomos dujų kainos
yra per didelės. Dujotiekių kontrolės perėmimas yra tik viena iš
priemonių, kuriomis siekiama sumažinti šalies priklausomybę nuo
Rusijos ir užsitikrinti alternatyvius bei pigesnius tiekimo
šaltinius. Šalis Baltijos jūros pakrantėje taip pat stato
suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą, rašo leidinys.
Planai dėl dujotiekių sukėlė daug ginčų, dėl kurių
„Gazprom“ ir Lietuva atsidūrė tarptautiniame arbitraže. Rusijos
grupė tariamai pasiūlė sumažinti kainas 20 proc., jei Lietuva
atidėtų dujotiekių atskyrimą. Tačiau Lietuva savo pozicijos
nekeičia.
„Rusija pati sau kenkia“, - neseniai pareiškė Lietuvos
prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos teigimu, dujų kainų siejimas su
politiniais reikalavimais yra „visiškai pasenęs, 30 metų senumo
metodas“.
Tuo tarpu „Gazprom“ aiškina, kad svarbiausia yra principas.
„Jie bando eksproprijuoti mūsų turtą net neaptarę
kompensacijos“, - britų dienraščiui pareiškė Aleksandras
Medvedevas, „Gazprom“ vadovo pavaduotojas ir eksporto padalinio
vadovas.
Tačiau Lietuva yra tik viena iš daugelio „Gazprom“
problemų, rašo leidinys. Su sunkumais ji susiduria praktiškai bet
kurioje Europos vietoje – o Europa yra didžiausias „Gazprom“
grynojo pelno, pernai sudariusio 38 mlrd. JAV dolerių, šaltinis.
Tuos sunkumus neretai lemia pasaulio energetikos rinką sukrėtęs
skalūnų dujų bumas Jungtinėse Valstijose.
„Gazprom“ buvo priverstas sumažinti kainas savo Vakarų
klientams, o Europos Sąjunga (ES) pradėjo tyrimą dėl galimo
įmonės piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi rinkoje. Konkurencija
vidaus – Rusijos – rinkoje vis didėja ir įmonė gali prarasti
savo branginamą dujų eksporto monopolį.
„Gazprom“ yra sąstingio apimta įmonė. Jos rinkos dalis
Rusijoje mažėja, jos derybinė galia Europoje silpsta, o visą savo
grynųjų pinigų srautą ji išleidžia dideliems projektams, kurie
neprideda jokios vertės“, - teigia Maskvos investicinio banko
„Uralsib“ investicijų portfelio valdytojas Igoris Michailovas.
Nauji iššūkiai gali sukelti grėsmę visam Rusijos energetikos
modeliui, rašo „The Financial Times“. „Gazprom“ tenka
maždaug 8 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) ir 20 proc.
biudžeto įplaukų.
Įmonės nykimas yra įspūdingas, ypač įmonei, kadaise
turėjusiai didžiulę galią. Savo klestėjimo metais „Gazprom“
simbolizavo Rusiją, kaip energetinę supervalstybė, kaip ji tuomet
save vadino. „Gazprom“ grasino klientams Europoje ir buvusiose
sovietinėse respublikose. Nesutardama su Ukraina dėl kainų, įmonė
dukart nutraukė savo dujų tiekimą, tūkstančius Rytų europiečių
palikusi be šilumos.
2008 metais „Gazprom“ vadovas Aleksėjus Mileris pareiškė,
kad iki 2015 metų „Gazprom“ rinkos kapitalizacija padidės iki 1
trln. JAV dolerių ir ji taps vertingiausia pasaulio įmone. Tai
neatrodė nerealu, nes „Gazprom“ vertė jau tuomet viršijo 250
mlrd. JAV dolerių ir ji buvo viena iš penkių didžiausių pasaulio
įmonių.
Šiandien „Gazprom“ rinkos vertė siekia 90 mlrd. JAV
dolerių. Įmonės akcijų kursas tebesilaiko žemame lygyje, į kurį
jis smuko 2009 metais, kai Rusijos akcijos, kilus pasaulinei finansų
krizei, prarado tris ketvirtadalius savo vertės. Įmonė taip pat
nukentėjo dėl pokyčių dujų sektoriuje, įskaitant skalūnų dujų
bumą JAV, kurie apvertė energetikos rinkas aukštyn kojom ir
sukėlė abejonių dėl senų būdų verslui plėtoti.
Skalūnų dujų reiškiniui „Gazprom“ nebuvo pasirengusi. Dar
2010 metų pabaigoje A. Mileris kalbėjo apie „skalūnų dujų
karštinės mitus“. Kiti įmone sakė nenuvertinti šio pokyčio.
Vienas Vakarų bankininkas, besispecializuojantis naftos
sektoriuje, teigia „Gazprom“ vadovus apie skalūnų dujas
įspėjęs prieš ketverius metus, bet buvo ignoruotas.
„Sėdėjau kambaryje kartu su „Gazprom“ geriausiais ir
protingiausiais ir jie pasakė: „Tai Šiaurės Amerika, kodėl tai
turėtų mums rūpėti? Pasakiau jiems, kad jei tai tęsis, JAV
pralenks Rusiją dujų gavybos srityje. Taip ir atsitiko. O jie tuo
tarpu miegojo už vairo“, - pasakoja bankininkas.
Kaip pavyzdį jis mini Štokmano, milžiniško dujų telkinio
Barenco jūroje, likimą. „Gazprom“ ketino šio telkinio dujas
parduoti JAV, tačiau Jungtinėms Valstijoms, savo teritorijoje
turinčioms gausias skalūnų dujų atsargas, tos dujos nereikalingos.
Praėjusį mėnesį „Gazprom“ oficialiai atidėjo Štokmano
projekto, kurį įmonė paliko „ateities kartoms“, įgyvendinimą.
Nors Europoje skalūnų dujų gavyba kelią skinasi lėtai, bumas
JAV jau daro netiesioginį poveikį Europos rinkose. Praėjusio
dešimtmečio pabaigoje, JAV skęstant dujose, Jungtinėms Valstijoms
nebereikalingos SGD siuntos buvo nukreiptos į Europą, kurioje tokiu
būdu atsirado konkurencingai įkainota rusiškų dujų alternatyva.
Padidėjus konkurencijai, imta vis daugiau dėmesio skirti
„Gazprom“ kainodarai. Stambiems Europos klientams įmonė parduoda
dujas pagal ilgalaikes sutartis, kuriose dujų kaina indeksuojama
pagal naftos kainą. Į sutartis įtrauktos ir nuostatos „imk arba
mokėk“, o tai reiškia, kad tuo atveju, jei pirkėjai neįsigis jų
sutartyse nustatytų minimalių kiekių, jiems teks mokėti baudą.
Nuo finansų krizės ir paklausos mažėjimo jau nukentėjusios
Europos komunalinio sektoriaus įmonės staiga pradėjo reikalauti
pakeitimų. Tų pakeitimų nesulaukusios, įmonės apskundė
„Gazprom“ arbitražui. Taigi įmonė padarė dideles nuolaidas ir
dalį savo parduodamų kiekių indeksavo pagal neatidėliotinų
sandorių kainas.
Pernai įmonei savo Europos klientams teko išmokėti 3,2 mlrd.
JAV dolerių grąžinamųjų išmokų. Manoma, kad šiemet tokių
išmokų suma gali siekti 900 mln. JAV dolerių, rašo „The
Financial Times“.
„Gazprom“ yra pareiškęs, kad daugiau nuolaidų dėl kainų,
indeksuotų pagal naftos kainas, nebedarys. Tačiau kitos įmonės
elgėsi lanksčiau – ir jų rinkos dalis padidėjo. Nuo 2009 metų
Norvegijos „Statoil“ iš naujo susiderėjo dėl 80 proc. savo
dujų tiekimo sutarčių, kuriose pagal naftos kainas indeksuojamas
elementas buvo sumažintas. Taigi įmonės dujų pardavimai Europoje
pernai pasiekė rekordą, o „Gazprom“ pardavimai sumažėjo.
Skalūnų dujų bumas Jungtinėse Valstijose turi ir kitokį
šalutinį poveikį. Europos komunalinės įmonės degina pigias
Amerikos anglis, kurias iš jų vidaus rinkos išstūmė skalūnų
dujos. Dėl to dujų paklausa Europoje, jau sumažėjusi dėl
nuosmukio, 2011 metais smuko 8 proc., o pernai – dar 2 procentais.
Tai turėjo įtakos ir „Gazprom“ pardavimams.
Bet dar svarbesni pokyčiai laukia ateityje. Šiaurės Amerika
netrukus pradės SGD eksportą, galbūt į Europą. Nujausdama
pokyčius, E.ON, Vokietijos energetikos įmonė ir viena iš
seniausių „Gazprom“ klienčių, neseniai pasirašė susitarimą
su Kanados „Pieridae Energy“ dėl SGD importo iš gamyklos, kuri
bus pastatyta Kanados Atlanto vandenyno pakrantėje.
Daugelis mano, kad „Gazprom“, jei įmonė norės išsaugoti
savo rinkos dalį, paprasčiausiai teks susitaikyti su tuo, kas
neišvengiama, ir atsisakyti kainų indeksavimo pagal naftos kainas.
„Per kelerius ateinančius metus dujų verslas iš esmės
pasikeis. Naftos ir dujų kainas teks atsieti. Visos naujos sutartys
turėtų būti susietos su kitokiais nei nafta indeksais“, - mano
Ispanijos energetikos įmonės „Repsol“ vadovas Antonio‘as
Brufau.
Tarsi problemų konkurencijos srityje būtų negana, „Gazprom“
taip pat kyla problemų reguliavimo srityje. Pernai rugsėjį ES
konkurencijos institucijos pradėjo oficialų tyrimą dėl tariamo
įmonės piktnaudžiavimo dominuojama padėtimi rinkoje. Be kita ko,
bandoma nustatyti, ar įmonė naudojosi savo dominavimu Europos dujų
rinkose, siekdama trukdyti konkurentams ir kelti kainas Vidurio ir
Rytų Europoje. A. Medvedevas tvirtina, kad kaltinimai nepagrįsti, ir
savo ruožtu kaltina ES „politiniais žaidimais“. Daugelis
konkurencijos srityje besispecializuojančių teisininkų mano, kad
šis tyrimas, kurio rezultatų tikimasi sulaukti per šešis dvylika
mėnesių, gali turėti rimtų padarinių.
Įmonės santykiai su Ukraina, jos didžiausia kliente, taip pat
yra įtempti. Kijevas pernai sumažino savo dujų importą ir įsigijo
mažiau dujų, nei turėjo pagal „imk arba mokėk“ nuostatas.
„Gazprom“ pateikė šaliai 7 mlrd. JAV dolerių sąskaitą už
dujas. Kijevas dujų nepaėmė ir mokėti atsisako.
Rusijos rinkoje „Gazprom“ kadaise buvo laikoma neįveikiama.
Tačiau pastaraisiais metais naudotis galimybėmis, kurias atveria
milžiniškos Rusijos dujų atsargos, buvo leista ir kitoms įmonėms.
Pavyzdžiui, „Novatek“, nepriklausoma gamintoja, jau nuviliojo kai
kuriuos iš didžiausių „Gazprom“ klientų pramonės sektoriuje.
Naujuosius pokyčius bene geriausiai simbolizuoja Vlada Rusakova,
kadaise dirbusi „Gazprom“ vadovų komandoje, o šiuo metu dirbanti
„Rosneft“, kurioje ji atsako už dujų strategiją. Balandį
surengtame „Rosneft“ prisistatyme investuotojams ji pareiškė,
kad „Rosneft“ iki 2020 metų užims 20 proc. vidaus dujų rinkos
ir kasmet išgaus iki 100 mlrd. kubinių metrų dujų. Kremlius šiuo
metu svarsto pasiūlymus, kurie leistų „Novatek“ ir „Rosneft“
eksportuoti SGD, o tai pažeistų „Gazprom“ monopolį dujų
eksporto srityje.
Finansinė „Gazprom“ padėtis nėra itin džiugi. Silpstant
dujų paklausai Europoje ir didėjant veiklos sąnaudoms, įmonės
pelnas pernai sumažėjo 9,5 proc. ir smukimas buvo pirmasis per
daugiau kaip dešimtmetį. Siekdama kompensuoti gavybos mažėjimą
tradicinėse gavybos vietovėse, įmonė investuoja į naujus
telkinius milijardus JAV dolerių, tačiau kol kas negali daug kuo
pasigirti. Įmonės dujų gavyba pernai sumažėjo.
Įmonė taip pat sulaukė griežtos kritikos dėl didelių
statybos projektų, kaip antai 21 mlrd. JAV dolerių vertės „South
Stream“ dujotiekio tarp Pietų Rusijos ir Europos, kuris aplenktų
Ukrainą. Kai kurie investuotojai teigia, kad šis projektas, kuriuo
nežengiama į naujas rinkas, daug vertės nesukurs.
Tuo tarpu „Gazprom“ tvirtina, kad viskas keičiasi į gerąją
pusę. Įmonė prognozuoja, kad jos eksportas į Europą šiemet
padidės 9,4 proc. iki 151,8 mlrd. kubinių metrų. A. Medvedevas
mano, kad įmonės rinkos dalis Europoje iki 2025–2030 metų
padidės nuo pernykščių 26 proc. iki 30–32 procentų. „Atlikus
kainų korekciją, mūsų dujos yra visiškai konkurencingos“, -
teigia jis.
„Gazprom“ eksporto padalinio vadovas mėgsta minėti, anot jo,
konservatyvius įverčius, kad atsigaunant ekonomikai ir anglimis
kūrenamas elektrines keičiant dujas deginančiomis jėgainėmis,
Europai po dešimties metų teks per metus importuoti papildomus 110
mlrd. kubinių metrų dujų.
Tačiau pasiūla taip pat gali gerokai padidėti, o tai reiškia,
kad Rusijos dujotiekių eksportui teks atlaikyti didesnę
konkurenciją. Oksfordo energetikos studijų instituto gamtinių dujų
tyrimų programos vadovas Jonathanas Sternas
sako: „Kai bus pradėta įgyvendinti Australijos ir JAV eksporto
projektus, o kiek vėliau ir projektus Rytų Afrikoje, šio
dešimtmečio antroje pusėje rinką gali pasiekti didžiulis SGD
kiekis“. Be to, „daug SGD atkeliaus į Europą“ ir dėl to,
kad Japonija laipsniškai paleis atomines elektrines, kurių veikimas
po 2011 metų Fukušimos nelaimės buvo sustabdytas.
Tačiau atrodo, kad A. Medvedevui tai nerūpi. „Gazprom“, kaip
dujų eksportuotoja, ir toliau atliks pirmaujantį vaidmenį“, -
tvirtina jis. „Perfrazuojant „The Beatles“, „viskas, ko tau
reikia, yra dujos“ („All you need is gas“), - sako jis.
„Gazprom“ gali patirti sunkumų, bet kitoje pasaulio pusėje
įmonės perspektyvos yra kur kas geresnės, rašo Guy Chazanas, „The Financial Times“ korespondentas,
besispecializuojantis energetikos srityje.
Po ilgų derybų metų įmonė artėja prie susitarimo dėl dujų
tiekimo su Pekinu. Kinija yra patraukli rinka – ji yra prie pat
Rusijos slenksčio, o dujų paklausa šioje šalyje pastaruoju metu
sparčiai didėjo.
Kovo mėnesį pasirašytas 30 metų trukmės susitarimo
memorandumas, pagal kurį nuo 2018 metų „Gazprom“ iš naujų
telkinių Rytų Sibire Kinijai tieks bent 38 mlrd. kubinių metrų
dujų per metus. Dujos bus tiekiamos 3,2 tūkst. kilometrų ilgio
dujotiekio, kuris sujungs Jakutiją ir Vladivostoko uostą, atšaka į
Kiniją. Galutinius dokumentus ketinama pasirašyti iki šių metų
pabaigos.
Šis susitarimas įtrauktas į „Gazprom“ vadinamąją Rytų
programą, kuria įmonė siekia sustiprinti savo pozicijas Azijos
rinkose. Pagal šią programą, be kita ko, planuojama statyti SGD
gamyklą Vladivostoke. Pirmasis gamyklos statybos etapas turėtų
būti užbaigtas 2018 metais.
Nors tariantis su Kinija dėl tiesioginio tiekimo padaryta didelė
pažanga, dėl kainos – o dėl to derybos neretai strigo – vis dar
nesusitarta. „Gazprom“ daromas spaudimas šiuo klausimu
nusileisti. Nuo to laiko, kai derybos prasidėjo, Kinijos importo
galimybės gerokai pagerėjo – tiesiami nauji dujotiekiai iš
Centrinės Azijos, pasirašytos SGD tiekimo sutartys su Australija ir
kitomis šalimis. Kinija taip pat nori plėtoti savo skalūnų dujų
atsargas, kurios, kaip manoma, yra milžiniškos.
Be to, kyla abejonių, ar „Gazprom“ sugebės iki 2018 metų
termino pradėti gavybą savo naujuose Sibiro telkiniuose. Šie
telkiniai yra atokiose vietovėse, kuriose trūksta infrastruktūros
ir į kurias reikės investuoti milijardus JAV dolerių.
Dalis analitikų netiki, kad tiekimo susitarimas su Kinija bus
įgyvendintas. „Jau ilgą laiką jie vis keičia savo nuomonę dėl
to dujotiekio projekto“, - teigia Oksfordo energetikos studijų
instituto ekspertas Howardas Rogersas.
Jo nuomone, nors problemų daug, idėja tiekti Kinijai dujas iš
Rytų Sibiro telkinių, atrodo, yra pagrįsta. „Ji [„Gazprom“]
daugiau neturi kur eiti“, - mano ekspertai.