Ramaus Bubrkos kaimo gyventojai pietinėje Lenkijoje tvirtina, kad jo
teritorijoje yra pirmasis pasaulyje pramoninis naftos gręžinys ir
gavybos bokštas, o jame vis dar išpumpuojama pakankamai „juodojo
aukso“, kad ši veikla duotų pelno.
Tas rankomis iškastas šulinys buvo įrengtas 1860 metais,
prižiūrint lenkų vaistininkui ir išradėjui Ignacui Lukasiewicziui
– kukliam žmogui, kuris tapo dabar įprasto
naftos naudojimo pradininku ir išrado žibalinę lempą.
Dėl I.Lukasiewicziaus pastangų „Bubrka tapo pasaulio naftos
pramonės lopšiu“, – sakė vietos muziejaus direktorė Barbara
Olejarz.
„Viskas prasidėjo čia“, – ji sakė naujienų agentūrai
AFP, rodydama pirštu į obeliską, pastatytą I.Lukasiewicziaus ir jo
bendražygių, žymintį naftos gavybos pradžią 1854 metais ir
pirmosios pasaulyje naftos bendrovės įkūrimą.
Nors Lenkija tapo šio ekonomikos sektoriaus tėvyne, galiausiai
paaiškėjo, kad šios šalies naftos ištekliai nėra dideli.
Dabar Lenkija išgauna tik apie 20 tūkst. barelių naftos per
dieną arba 7,3 mln. barelių per metus. Toks kiekis šiuo metu
kainuoja 584 mln. JAV dolerių (apie 1,6 mlrd. litų), o šalies
gavybos apimtys, vertinant pasaulio mastu, tėra menkutė srovelė.
Lenkijoje perdirbama vietos telkinių nafta patenkina tik 4–5 proc.
šalies poreikių, sakė naftos ir dujų ekspertas Andrzejus
Szczesniakas (Andžejus Ščesniakas).
Iš penkių Bubrkoje išlikusių gręžinių per metus
išpumpuojama iš viso 423 bareliai naftos, kuri yra perdirbama ir
suvartojama tame pačiame regione.
Nors I.Lukasiewiczius buvo naftos pramonės pradininkas, jo vardas
žinomas tik nedaugeliui už šalies ribų – iš dalies dėl šio
išradėjo asmeninio kuklumo.
„Jo kuklumas jam pakenkė. Jis liko mažiau žinomas negu kiti
lenkų mokslininkai: Mikalojus Kopernikas arba Maria Sklodowska-
Curie, – aiškino B.Olejarz. – Jis
nenorėjo, kad apie jį būtų kalbama mieste; jis nenorėjo
išsiskirti. Per savo gyvenimą jis darė viską, kad liktų
užmirštas – ir jo noras išsipildė.“
Ėjo tiesiai į tikslą
Pietų Lenkijoje esančiame Zadušnikų kaime, tuo metu
priklausiusiame Austrijos-Vengrijos imperijai, 1822 metais gimęs
I.Lukasiewiczius įgijo vaistininko diplomą, tačiau labai domėjosi
nafta, aptinkama Karpatų kalnų rytinėje dalyje.
Jis vykdė eksperimentus, kai kada sukeldamas gaisrų arba
sprogimų, kol galiausiai šiam entuziastui pavyko perdirbti žalią
naftą ir išrasti žibalinę lempą.
1853 metais jis panaudojo tokias lempas apšviesti vienai
ligoninei netoli Lvovo, dabar priklausančio Ukrainai, o kitais metais
įžiebė pirmąjį pasaulyje žibalinį žibintą Gorlicių mieste.
Vėliau jam kilo mintis, kad reikia rasti būdą, kaip išgauti
didelius kiekius naftos iš žemės gelmių.
„Bubrkoje pirmieji gręžėjai iš tiesų buvo šulinių
kasėjai, kurie iškasdavo duobes, naudodami kirtiklius, kastuvus ir
kūjus. Darbas buvo sunkus ir pavojingas“, – pasakojo B.Olejarz,
sakydama, kad darbininkams pavojų kėlė griūtys, užtvindymas ir
dujų prasiveržimas.
Muziejaus direktorė kalbėjo priešais medinį trikojį prie
šulinio „Franek“, iš kurio nafta semiama prie lynų
pritvirtintais kaušais.
ROCKEFELLERIAI
Iki 1874 metų Austrijos-Vengrijos tarnybos Bubrkos apylinkėse
užregistravo 111 naftos gavybos šulinių ir gręžinių. Giliausias
iš jų buvo 150 metrų gylio.
Iškasti šuliniai galėjo būti pagilinti naudojant naujus
gręžybos metodus, kurių dauguma buvo išrasti Jungtinėse
Valstijose.
„Kalbama, kad vienas iš Rockefellerių (Rokfelerių) arba
atvyko čia pats, arba atsiuntė savo bendradarbius, prašydamas
patarimo, kaip išgauti žibalą iš naftos“, – sakė B.Olejarz,
turėdama omenyje turtingą JAV naftos pramonininkų šeimą,
įkūrusią bendrovę, kuri ilgainiui išaugo į dabartinę
energetikos milžinę „ExxonMobil“.
„Ir Lukasiewiczius jiems viską papasakojo“, – pridūrė
direktorė.
Kai Rockefelleriai paklausė, kiek jie skolingi už patarimus,
išradėjas atsakė, kad mokėti nereikia, nes jis dirba žmonijos
labui, o ne dėl pinigų.
„Jis buvo itin kuklus – tipiškas malonus vaikinas, gyvenimo
aistrą turintis žmogus“, – sakė Joanna Kubit (Joana Kubit),
netoliese esančiame Krosno mieste įsikūrusios aukštesniosios
techninės mokyklos direktorė.
„Jis turėjo idėją, kad naftos pramonė pirmiausiai turi
pagerinti gyvenimą šioje neturtingoje Galicijos provincijoje“, –
pridūrė ji, turėdama omenyje regioną, kuris tuo metu buvo
neturtinga Austrijos-Vengrijos imperijos dalis.
Pasak J.Kubit, pajamos iš naftos gavybos neabejotinai pakeitė
regiono žmonių gyvenimą, o jo turtingiausias gyventojas galėjo sau
leisti dideles sumas įvairiems viešiesiems projektams.
I.Lukasiewiczius regione steigė amatų mokyklas, savivaldos
kredito biurus ir sukūrė darbininkų socialinio draudimo sistemą.
Jis taip pat finansavo studentų stipendijas, rėmė bažnyčias ir
vienuolynus.
„Tuo metu buvo sakoma, kad kiekvienas kelias Galicijoje
išgrįstas Lukasiewicziaus pinigais“, – pridūrė J.Kubit.