Baltijos šalyse degalų paklausa yra mažesnė, nei gali pagaminti viena „Orlen Lietuva“.
Nors atpigus naftai paklausa šiek tiek išaugo, įmonės veiklos rezultatus labiau lemia perdirbimo maržos. Taip sakė gamyklos generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas Ireneuszas Fąfara.
Retai viešai kalbantis bendrovės vadovas „Lietuvos rytui“ atskleidė, kas kelia daugiausia nerimo.
– Tikėtina, kad pastaruoju metu žmonės perka daugiau degalų. O kaip atpigusi nafta veikia „Orlen Lietuva“ rezultatus?
– Žinoma, atpigę degalai pradžiugino vairuotojus, jie dabar gali sutaupyti. Išaugo ir paklausa, tačiau mes dar turime pamatyti galutinius rezultatus.
Tačiau naftos perdirbimo gamykla gamina daugiau degalų, nei reikia Lietuvai ir kaimyninėms šalims – Latvijai, Estijai.
Apie 60 procentų mūsų produkcijos eksportuojama į tolimesnes rinkas. Nesvarbu, kur mūsų pirkėjai yra, – už 100 ar 2 tūkstančių kilometrų – pasaulinė kaina lieka ta pat, nes taip veikia rinka. Tačiau kuo toliau pirkėjas, tuo mažiau uždirbame.
– Kol kas nėra jokių ženklų, kad šįmet naftos kainos gali kilti. Kokios jūsų prognozės dėl „Orlen Lietuva“ padėties šiais metais?
– Iš esmės mūsų veiklos rezultatai labiau priklauso nuo perdirbimo maržų nei nuo naftos kainos. Mūsų verslą lemia trys aplinkybės. Viena jų – pasaulinės naftos ir degalų kainos. Jos visiškai nepriklauso nuo mūsų ir mes negalime jų kontroliuoti.
Rezultatams įtakos turi ir mūsų pastangos ar kaip efektyviai valdome turtą.
O trečias veiksnys – santykiai, bendradarbiavimas su strateginiais partneriais, pavyzdžiui, „Lietuvos geležinkeliais“.
Dabar pasiekiame numatytus tikslus tik ten, kur viskas priklauso tik nuo mūsų.
– Naftos pasiūla pasaulyje tebeauga, bet paklausa šlubuoja. Ar matote daugiau galimybių pirkti naftą pigiau?
– Tai rinka, kurioje iš esmės nėra tokio žodžio kaip sandoris. Tačiau kartais galime taikytis į senas atsargas.
Antai kartu su Latvijos partneriais savose šalyse pasirūpinome naftotiekiu „Družba“. Tiesiog aplinkosaugos sumetimais bandėme garantuoti saugumą.
Taisėme vamzdyną, kurį Rusija uždarė 2006 metais, o dirbdami išpumpavome ten buvusią naftą. Taigi galiausiai ne tik apsaugojome aplinką, bet ir perėmėme senas atsargas.
Vertinant buhalteriškai tai buvo vienkartinis įvykis, bet jis padarė teigiamą poveikį „Orlen Lietuva“ gamyklai.
– „Orlen Lietuva“ degalų eksportas senka. Kuriose rinkose matote daugiausia prošvaisčių?
– Siekiame rasti pirkėjų visose artimose šalyse, į kurias eksportuodami užsitikrintume optimalų pelningumą.
Tačiau mums tenka konkuruoti su gamyklomis, kurios įsikūrusios šalia jūros, o jų logistikos sąnaudos atsigabenant naftos yra mažesnės. „Orlen Lietuva“ neturi tokio privalumo.
Negana to, dažnai sunku konkuruoti su Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklomis, nes jos už gabenimą „Lietuvos geležinkeliams“ moka mažiau nei mes. Taigi šiandien mūsų pagrindinė problema yra logistikos sąnaudos.
– O kaip vertintumėte eilinių pirkėjų elgesį? Lietuvoje, kaip ir beveik visoje Europoje, žmonės persėda į dyzelinius automobilius, o benzino vartojimas traukiasi. Ar dėl to keičiasi jūsų veikla ir gamybos principai?
– Deja, neįmanoma gaminti vien dyzelino arba vien benzino. Praeityje Jungtinės Amerikos Valstijos buvo didžiausia benzino, o Europa – dyzelino rinka.
Tačiau padėtis Amerikoje pasikeitė, daugiausia – dėl skalūnų revoliucijos. Šalis iš importuotojos tapo eksportuotoja. Taigi turime stiprų varžovą.
– Kokios pozicijos „PKN Orlen“ laikosi dėl galimo Mažeikių gamyklos pardavimo?
– Tai jau klausimas „PKN Orlen“ valdybai. Tačiau daug naftos perdirbimo įmonių pasaulyje, taip pat ir mūsų regione, dabar kovoja dėl išlikimo.
Degalų verslas jau nebėra populiarus tarp investuotojų.
