„Kadangi susitarimų detalės dėl dujų tiekimo yra konfidencialios, sunku suprasti, ar dujų tiekimas per terminalą Lietuvoje atsiperka“, – sako Rytų studijų centro (RSC) analitikė Joanna Hyndle-Hussein. Rytų studijų centras – Varšuvoje įsikūrusi valstybinė institucija, sekanti ir analizuojanti politinę, ekonominę ir visuomeninę padėtį Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos, Balkanų, Užkaukazės ir Centrinės Azijos šalyse bei Turkijoje.
Terminalo operatorius svarsto galimybę perparduoti importuojamas suskystintas gamtines dujas (kol kas tik iš „Statoil“) vasarą, kai dujų suvartojimas yra mažiausias, teigia straipsnio autorė. Lietuva sunaudoja 3 milijardus kubinių metrų dujų per metus, kurios iki praėjusių metų rudenio buvo importuojamos vien tik iš koncerno „Gazprom“.
Rudenį perduotas eksploatuoti terminalas Vilniui tapo svariu argumentu derybose su „Gazprom“ dėl dujų tiekimo sutarties. Pernai gegužę Lietuvos vyriausybė gyrėsi gavusi nuolaidą rusiškoms dujoms.
„Šio susitarimo detalės nebuvo paviešintos – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tik patvirtino, kad suteikta maždaug 20 procentų nuolaida. Tad sunku net patikrinti, ar ji iš tikrųjų buvo naudinga vartotojams. Informacijos apie papigintas dujas paviešinimas greičiau turėjo propagandinį tikslą – sako RSC analitikė Joanna Hyndle-Hussein.
Klaipėdos SGD terminalas, pavadintas „Nepriklausomybė“, turi ne tik ekonominę, bet, visų pirma, politinę reikšmę.
„Baltijos šalys už dujas moka vieną iš didžiausių kainų Europos Sąjungoje. O „Gazprom“ lobistų dėka šis Rusijos tiekėjas dalyvavo visuose dujų bendrovių privatizavimo etapuose ir tuo pačiu užvaldė visą dujų infrastruktūrą regione.
„Gazprom“ ne tik ekonomiškai spaudė Baltijos šalis, primesdamas joms aukštas dujų kainas, bet ir lygiagrečiai siekė Rusijos valdžios politinių tikslų, pavyzdžiui, Baltijos šalyse turėjo politikos ir verslo pasaulyje įtakingų energijos išteklių tiekimo tarpininkų grupę, papirkinėdamas tų šalių ir ne tik jų politikos elitą“, – aiškina J.Hyndle-Hussein.
„Lietuvai, vienintelei iš Baltijos valstybių, per pastaruosius metus pavyko pakeisti nepalankias privatizavimo sutartis ir dujų tiekimo sutartį su „Gazprom“. Ji pasinaudojo Europos Sąjungos trečiojo energetikos paketo nuostatomis ir privertė „Gazprom“ parduoti aktyvus, suteikiančius teisę valdyti perdavimo tinklus šalyje, ji taip pat pradėjo spausti pati, pavyzdžiui, kreipdamasi į Tarptautinį arbitražą, – priduria RSC analitikė.
Klausimas dėl kainos
Lietuvos žiniasklaida reguliariai klausia, kiek kainuoja terminalo išlaikymas. Baiminamasi, kad žiemą paaiškės, jog valstybė kiš ranką į vartotojo kišenę. Taip pat neaišku, ar SGD terminalas Klaipėdoje išvis yra pelningas Lietuvai.
\ „Anksčiau Rusijos tiekėjas tvirtino, kad dujų kainos Baltijos šalims yra didesnės negu toliau esančiai Vokietijai dėl to, kad Baltijos šalių rinka yra nedidelė.
Savo ruožtu Lietuvos valdžia tikisi, kad SGD kainos nukris, kada jas pradės eksportuoti Jungtinės Valstijos. Kadangi dujų tiekimo sutarčių detalės, visų pirma jų kaina, yra įslaptintos, sunku nustatyti, ar dujų tiekimas per terminalą yra pelningas. Dėl to atsiranda vietos, taip pat ir Baltijos šalyse veikiančių „Gazprom“ lobistų spekuliacijoms. Jų tikslas yra įrodyti, kad Lietuvos vyriausybės politika yra ekonomiškai nepagrįsta“, – aiškina analitikė.
Ji taip pat pastebi, kad Lietuvos valdžios interesas yra pabrėžti energetinio saugumo politikos – vieno iš hibridinio karo su Rusija elementų – svarbą. Todėl diskusijos apie šios investicijos kainą kenkia valstybės interesams, o už saugumą tenka mokėti, – priduria J.Hyndle-Hussein.
Lietuva ne tik nori tapti visiškai nepriklausoma nuo rusiškų dujų, bet ir sumažinti dujų naudojimą šalyje. J.Hyndle-Hussein atkreipia dėmesį ir į energetinių blokų pakeitimą pagrindinėje Lietuvos elektrinėje Elektrėnuose. Naujieji blokai elektros gamybai sunaudoja 30 proc. mažiau dujų, negu senieji.
„Vyriausybė taip pat siunčia žinią tiek savo visuomenei, tiek koncernui „Gazprom“, kad nauja dujų tiekimo sutartis yra nereikalinga ne tik todėl, kad yra terminalas, kuris jau gali patenkinti pusę Lietuvos poreikių, o galiausiai turi būti pajėgus patenkinti viso regiono poreikius, bet ir todėl, kad trijų Baltijos šalių regione yra sutartimis numatytų patiekti dujų perteklius, kurį Lietuva iš kaimynių galėtų išpirkti, – aiškina RSC analitikė.
Ir vis dėlto, dujų rinkos plėtra regione išlieka atviras klausimas. Dar nėra dujų jungčių, kad ir tarp Lietuvos ir Lenkijos. „Plėtrą stabdo ir neryžtinga Latvijos politika – ji vilkina trečiojo energetikos paketo įgyvendinimą iki tol, kol pasibaigs sutarčių su „Gazprom" terminas.
Latvija turi unikalų objektą regiono mastu – požeminę dujų saugyklą Inčiukalnyje (jos talpa – 2,3 milijardai kubinių metrų dujų). Joje galima ne tik saugoti dujas, bet ir sklandžiai jomis keistis regione. Tačiau kaip ir likusią Latvijos dujų infrastruktūrą, ją vis dar valdo „Gazprom“ – primena Rytų studijų centro analitikė J.Hyndle-Husein.
Parengė Leonas Grybauskas
