Šios padėties iliustracija – užvakar Seimo „darbiečių“ frakcijos surengtas susitikimas su energetikos ir užsienio reikalų ministrais R.Masiuliu bei L.Linkevičiumi dėl Baltarusijoje statomos Astravo AE ir uždaromos Ignalinos AE.
Pasikvietusiai ministrus Darbo partijai šis pokalbis buvo pirmiausia kaip jos rinkimų kampanijos epizodas. Todėl nieko nuostabaus, kad kone 95 proc. susirinkimo laiko buvo skirta Astravo AE, nes būtent šis klausimas dabar politiškai daug karštesnis.
Abu ministrai šnekėjo apie tai, kiek daug šiame fronte dirba ir jie patys, ir jų vadovaujamos ministerijos, ir ką numatoma daryti. R.Masiulis pasakojo, kaip jis beldžiasi į Minsko vartus, mina kaimyninių valstybių kolegų slenksčius, o L.Linkevičius gyrėsi manevrais europiniame fronte.
Tačiau ar Lietuva dar galutinai nenusprendusi, kokia jos pagrindinė veiksmų kryptis?
Pasak energetikos ministro, vienas scenarijus – Lietuva stengiasi uždaryti savo rinką Astravo AE, antras – stato pasienyje su Baltarusija srovės intensyvumo reguliatorių, kurį galėtų sukinėti savo nuožiūra.
Optimistiškesniu laikomas pirmasis scenarijus – esą kelias per Lietuvą baltarusiškai elektrai yra pagrindinis, nes jungtys per aplinkines valstybes daug silpnesnės. Tuo metu srovės reguliatorius – ir brangus, ir ne toks patikimas.
Natūralu, kad „darbiečiams“ kilo klausimas: ar Lietuva siekia kartu su ES sustabdyti statybas, ar tiesiog priversti baltarusius leisti kuo platesnę tarptautinę priežiūrą?
Ministrai išsisuko – esą Lietuva veikia pagal situaciją: jei nepavyks sustabdyti statybų, bus siekiama, kad jos būtų itin kontroliuojamos. Vis dėlto liko neaišku, ar baltarusiška elektra bus įsileidžiama, ar blokuojama ir ar tikrai Minskui labiausiai apsimokės ją pardavinėti per Lietuvą.
Pokalbyje buvo prisiminta ir konservatorių reklaminė akcija renkant piliečių parašus už tai, kad Seimas priimtų įstatymą, uždraudžiantį Lietuvai pirkti Astravo AE energiją. Juk, anot energetikos ministro, tai projektą jei ne pasmaugtų, tai pakabintų ore.
Bet antradienį R.Masiulis buvo nepatenkintas dešiniųjų žeriamais kaltinimais dabartinei valdžiai, kad ši neva nieko nedaro, kad sustabdytų Astravo AE projektą. Tuo metu Užsienio reikalų ministerijos atstovė ta akcija džiaugėsi, nes surinktus parašus galima pateikti ES kaip tautos nuomonės išraišką.
Bendros nuomonės dėl šios problemos neturėjo ir „darbiečiai“. Atrodo, daugelis jų įsitikinę, kad Astravo AE, nepaisant nieko, vis tiek bus pastatyta, o stabdyti jos statybas Lietuva netgi neturi teisės. Tokios pozicijos laikėsi ir partijos pirmininkas europarlamentaras V.Mazuronis.
Negana to, kai kurie parlamentarai priekaištavo Vyriausybės atstovams, jog Lietuva pernelyg kritikuoja svarbią ekonominę partnerę Baltarusiją dėl šių statybų – esą kai kaimynai nutrauks savo eksportą per Klaipėdos uostą, „galėsime kukuoti“.
Nieko nuostabaus, kad oficialus „darbiečių“ pareiškimas po susitikimo buvo aptakus ir menkai susijęs su jo turiniu – partija pareikalavo, kad Vyriausybė kuo greičiau suburtų tarptautinę statybos priežiūros grupę.
Kiek verta ta nuolat minima vienybė energetiniame fronte, iškalbingai parodė ir susitikimo dalyvių samprotavimai apie vis dar galutinai nepalaidotą gyvą numirėlį – naujos Visagino AE projektą, taip pat apie prieš ketverius metus įvykusį patariamąjį referendumą dėl atominės energetikos ateities.
Tada dauguma piliečių naujai atominei elektrinei pasakė „ne“, o karščiausi agitatoriai už tokį referendumą ir tokį jo sprendimą buvo tuometės opozicijos lyderiai socialdemokratai. Už tai, kad būtų surengtas referendumas, balsavo ir dauguma Darbo partijos frakcijos narių ir visi „tvarkiečiai“.
Tačiau šįkart tiek „darbiečių“ ministras R.Masiulis, tiek socialdemokratų atstovas L.Linkevičius tą referendumą pliekė panašiai kaip konservatoriai ir apgailestavo, jog Visagino AE projektas žlugo, nes tai – viena pagrindinių visų Lietuvos energetinių problemų ir iššūkių priežasčių.
Žinoma, yra dar senesnė ir svarbesnė visų tų problemų šaknis – į Europos Sąjungą stojančios Lietuvos įsipareigojimas uždaryti Ignalinos AE. Vėliau valstybė ilgus metus miegojo, kol galiausiai susizgribo ir tik paskutiniu momentu griebėsi absurdiškų, todėl iš anksto pasmerktų mėginimų „persiderėti“ su Briuseliu.
Užvakar R.Masiulis tegalėjo konstatuoti tai, kas seniai aišku – su šiuo nuvažiavusiu traukiniu mes dardėsime dar mažiausiai porą dešimtmečių, kai tas objektas turėtų būti galutinai uždarytas.
Bet jau dabar aišku, kad Lietuvos biudžetui tai kainuos mažiausiai 900 mln. eurų. Tiek pinigų trūksta suskaičiavus numatytą ES finansavimą, o Briuselis papildomų eurų nebeduos. Ką reikės daryti, kol kas niekas nežino.
Trumpai šnekant, brangi ta mūsų energetikos politika. Ir ne tik dėl išorės priešų, bet ir dėl mūsų pačių kaltės.