„Baltijos šalių tikslas – atsiskirti nuo šitos sistemos.
Kalbant apie Astravą, iš jų (baltarusių – BNS) veiksmų matyti,
kaip neskaidriai vyksta statybos. Tai tikrai negali būti derybų
objektu ar kažkokių derybinių mainų“, – interviu BNS teigė
A.Vaičiūnas.
Jis pripažįsta, kad Lietuvai reikia spręsti savos elektros
gamybos problemą, tačiau kol kas negali pasakyti, kokia kryptimi bus
einama. Ž.Vaičiūnas taip pat sieks skatinti mažąją energetiką,
kad kuo daugiau gyventojų patys gamintų energiją.
„Kalbame apie tikrai nemažas galimybes, kad patys vartotojai
gali tapti gamintojais, ir tai yra svarbus tikslas, kad padarytume
lūžį šioje vietoje. Technologinė pažanga didelė, reguliavimą
galime sutvarkyti, bet dar svarbu, kad žmogus turėtų prieinamumą
prie informacijos, kaip savo namų ūkyje įsirengti tuos pajėgumus –
tai vienas svarbiausių tikslų“, – BNS teigė ministras.
– Kaip jūs įsivaizduojate, kokio reikia vadovo ministerijai – jis turi būti labiau vadybininkas ar labiau derybininkas?
– Turbūt reikia kelių pagrindinių funkcijų, savybių,
neapsiribočiau viena iš jų. Turime ir derybininko rolę, kur tikrai
turime svarbius projektus. Vienas jų – sinchronizavimo projektas, kur
reikės nemažai politinių derybų ir patirties – tiek su regiono
partneriais, jau po to bus Europos Komisijos derybos su Rusija ir
Baltarusija. Kitas derybinis klausimas bus dėl Ignalinos atominės
elektrinės uždarymo finansavimo, kur iki šiol turėdavome
tęstinumą finansavimo. Situacija Europoje keičiasi ir natūralu,
kad atominių elektrinių uždarymui nuotaika yra apskritai neskirti
europinio finansavimo. Tai iššūkis yra didelis ir reikės dideles
derybines pastangas čia dėti.
Kalbant apie vadybinius principus, tai turiu omenyje mažąją
energetiką – šiuo metu tie kertiniai strateginiai projektai baigiami
įgyvendinti. Likęs praktiškai vienas svarbiausias projektas, tai
natūraliai pereiname iš didžiųjų projektų įgyvendinimo fazės
prie energetikos žmonėms. Ta nauda, kurią kuria didieji projektai,
ją reikia kaip įmanoma priartinti prie visuomenės, prie žmonių,
per atsinaujinančios energetikos instrumentus ir priemones,
efektyvumą. Tai čia reikia daugiau tokių vadybinių sugebėjimų,
tuo labiau, kad mes turime stiprų energetikos sektorių, stiprias
vakarietiškas įmones.
– Pagal Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro preliminarias išvadas, Baltijos šalių sinchronizavimas vyks per Lenkiją. Iki šiol iš Lenkijos dėl šio projekto buvo girdėti neigiami signalai. Kaip vyks derybos dėl pritarimo projektui?
– Kalbant apie derybas su Lenkija, tai yra mūsų bendra
darbotvarkė su Lenkija ir apskritai energetikoje. Turime daug
pozityvios praktikos – „LitPol Link“ projektą, kuris yra vienas
postūmių kalbėti apie kitus reikalingus projektus – antrą
„LitPol Link“ projektą. Turime tebevykstantį dujų jungties
projektą, kuris turėtų būti baigtas 2021 metų pabaigoje.
Yra tam tikrų techninių sunkumų, nes projektai sudėtingi, bet
aš pastebėčiau šiltėjančius santykius energetikoje ir tos
nuotaikos, kurios buvo 2010-2011 metais, kalbant apie „LitPol
Link“ projektą, dabar yra daug pozityvesnės. Natūralu, kad
Lenkija turi techninių klausimų dėl šitų projektų, bet mes
bendromis pastangomis su sistemų operatoriais bandome spręsti
klausimą. Kalbant apie politinį lygį, anksčiau nevyko reguliariai
ministrų ir viceministrų kontaktai, liepą vyko pirmasis
susitikimas, artimiausiu metu planuojame vėl susitikti ir aš
tikiuosi pozityvaus bendravimo.
– Lenkija nėra ekonomiškai suinteresuota sinchronizavimu. Anksčiau yra kilę ginčų, dalinantis kaštus dėl kito – dujotiekio – projekto, tad kaip tikitės išspręsti finansinius klausimus?
– Anksčiau tokie projektai buvo dalinami teritoriniu principu,
tai yra – kaštai už juos buvo dalinami pagal tai, kiek tavo
teritorijoje buvo projekto arba per pusę tiesiog. Po to pagal
europines taisykles atsirado metodologija, kad reikia perskaičiuoti
pagal naudą. Baltijos šalių sinchronizacijos projektas yra tiekimo
saugumo projektas, būtent tokiems projektams galime tikėtis
daugiausiai paramos.
Šiuo atveju pirmas žingsnis yra išryškinti labai konkrečius
elementus – jungtis, konverterius ir žiūrėti, kokia reikalinga
finansinė parama. Tuomet mūsų didžiausia viltis ir tikslas yra
pritraukti maksimalią paramą – galime tikėtis iki 75 proc. Likusi
dalis – taip, turės būti pasidalinta tarp įgyvendinančių
valstybių. Kalbant apie Lenkiją, natūralu, kad naudos gavėjai yra
Baltijos šalys ir turėsime ieškoti sutarimo, esame su Lenkija
kalbėję, kad tikrai nebus finansavimas dengiamas per pusę, reikės
ieškoti racionalaus varianto, kad iš Europos Sąjungos finansų,
Baltijos šalių turėtų būti skiriamas didesnis finansavimas.
– Ar yra preliminarūs skaičiavimai, kiek sinchronizavimas per Lenkiją galėtų kainuoti?
– Taip, yra konkretūs paskaičiavimai, nes natūralu, kad
lyginant scenarijus, vienas esminių palyginimo argumentų yra
kaštai. Nenorėčiau detaliai dar kalbėti, nes jie buvo tikslinami.
Kadangi tai buvo Jungtinių tyrimų centro išvados, visų šalių
operatoriai teikia savo patikslinimus, tad anksti kalbėti apie
konkrečius skaičius. Tačiau mes matome, kad sinchronizacijos
scenarijus per Lenkiją yra keletą kartų pigesnis nei kiti
alternatyvūs scenarijai. (...) Ir tikrai tos sumos yra ženkliai
mažesnės, nei buvo prognozuota anksčiau.
– Ar mes kalbame apie šimtus milijonų, milijardus?
– Apie šimtus milijonų, milijardai jau yra kraštutiniai
variantai, kalbant apie tuos alternatyvius scenarijus.
– Kaip, derantis dėl atsijungimo nuo BRELL su Rusija ir Baltarusija, derybas veiks Lietuvos pozicija dėl Astravo AE?
– Kaip mes įsivaizduojame, deryboms turi būti suformuotas
Europos Tarybos mandatas dėl Baltijos šalių atsijungimo ir
sinchronizacijos su europiniais tinklais. Šias derybas techniškai
turėtų vesti Europos Komisija, Baltijos šalys turėtų dalyvauti
kaip techniniai ekspertai, kurie žino tuos techninius niuansus, kurie
dalyvavo ankstesniame derybų raunde. Kalbant apie Astravo
branduolinę elektrinę, aš tai matyčiau kaip atskirus dalykus.
Baltijos šalių tikslas – atsiskirti nuo šitos sistemos. Kalbant
apie Astravą, iš jų veiksmų, kaip neskaidriai vyksta statybos, tai
tikrai negali būti derybų objektu ar kažkokių derybinių mainų.
Aš tai matau kaip visiškai skirtingus procesus ir derybų mandatas
pirmiausiai bus formuojamas pagal Baltijos šalių interesą.
– Tai nereiktų tikėtis, kad sušvelnėtų Lietuvos pozicija Astravo AE klausimu, jei Rusija neprieštarautų atsijungimui nuo BRELL?
– Supraskime tai, kad pasitraukimas iš BRELL ir tas susitarimas
yra techninis. Mes derybas norime pakelti į aukštesnį politinį
lygį ir turėti stipresnes galimybes. Anksčiau buvo skelbta mistinė
kaina, kiek kainuos Rusijai Baltijos šalių atsijungimas, – mes tai
traktuojame kaip derybinę poziciją ir suprantame, kad derybos turės
būti. Techniškai mes galėtume paprastai susitarti, informuoti kitas
šalis pagal numatytą sistemą, kad po šešių mėnesių nutraukiame
sutartį, ir tiek. Suprantame, kad Rusija supranta mūsų tikslą
atsijungti nuo šios sistemos ir tokie pareiškimai daromi. Derybose
reikės kalbėtis, bet mūsų pozicija principinė, kad koks
sinchronizacijos scenarijus bebūtų, jis turi būti su mažiausia
trečiųjų šalių įtaka – tai yra sėkmės sąlyga. Jeigu mes
darome kažkokias nuolaidas, tai galime patį tikslą pamiršti.
– Astravo AE saugumą jūs esate įvardijęs kaip vieną svarbiausių problemų. Atrodo, kad statybų nebesustabdysime. Kaip reikėtų siekti jų skaidrumo?
– Esminės problemos dvi – elektrinė statoma visai šalia
Lietuvos sienos, šalia Vilniaus. Antra problema, kad yra jau dabar
matomas neskaidrumas, nebendradarbiavimas, nesidalinimas informacija,
Espo konvencijos pažeidimas. Ir svarbiausia, aišku, šiuo metu
užtikrinti aplinkosaugą, radiacinį saugumą ir išnaudoti
tarptautinę bendruomenę. Kalbu apie Tateną, Europos Komisijos
streso testus, ir tie įsipareigojimai, kuriuos prisiėmė
Baltarusija, turi būti nevienareikšmiškai vykdomi.
Streso testai vyksta bent penkiais etapais, dabar signalai rodo,
kad bus vykdomi vienas ar du etapai, su tokia situacija negalima
taikytis. Jie turi būti vykdomi pilna apimtimi ir kuo greičiau.
Matome, kad pažadų nesilaikoma – buvo sakoma, kad rezultatai bus
2016-ųjų pabaigoje arba 2017-ųjų pradžioje. Statybų etape
šiemet buvo penki rimti incidentai, žuvo 2 žmonės. Jeigu
skaičiuojant nuo statybų pradžios, buvo 11 incidentų, 4 žmonės
žuvo ir visa informacija gaunama ne iš Baltarusijos atsakingų
institucijų, o iš Baltarusijos žiniasklaidos. Niekas nežino, gal
tų incidentų buvę ir daugiau.
– Lietuva teigia, kad nesilaikoma saugumo, Baltarusija tiesiog atkerta, kad laikomasi. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ne kartą teigė, kad Lietuva nesutinka su AE statyba dėl savų interesų.
– Vienas instrumentų, žinoma, yra mūsų narystė Europos
Sąjungoje ir vienas elementų – mūsų regiono valstybių dvišaliai
santykiai su Lenkija, Latvija, Estija. Reikia kuo vieningesnės
pozicijos. Europos Sąjungos ir Baltarusijos santykiuose yra
atšilimas ir jį reikia išnaudoti, turi būti aiškus
sąlygiškumas, kad dabar yra politinis atšilimas, po to seks kiti
žingsniai – kalbama apie konkrečias bendradarbiavimo sritis ir turi
būti susiejimas tų sričių su pažanga, statant šią elektrinę,
skaidrumo reikalavimų įgyvendinimu. Tai mūsų istorinė galimybė
ką nors pakeisti.
– Buvęs ministras Rokas Masiulis sakė, kad neinvestuojant į elektros gamybą, 2023 metais Lietuva gali susidurti su rimta rezervo problema. Kaip šią problemą, jūsų nuomone, reikėtų spręsti?
– Keista situacija susidariusi ne tik Lietuvoje, bet ir regione,
turbūt ir visame pasaulyje. Šiuo metu gyvename pakankamai mažų
elektros energijos kainų laikotarpiu ir dėl to bet kokios
investicijos be subsidijų, be papildomos paramos sunkiai
įsivaizduojamos. Tenka pripažinti, kad esame dvigubai nepalankioje
situacijoje – esame labiausiai Europoje priklausomi nuo elektros
importo. Kalbėsimes su sektoriumi, žiūrėsime, kokie yra galimi
variantai, žinoma, galime kalbėti apie kogeneracinių elektrinių
plėtrą, deginant biokurą, bet čia iš tiesų reikia sutelktų
pastangų ir labai aiškaus plano.
Po 2023 metų turėsime techniškai atsisakyti kai kurių
generacijos šaltinių, tai apie alternatyvas reikia jau dabar
galvoti. Laiko dar turime, nes statybų laikotarpis didžiųjų blokų
(įprastų elektrinių – BNS) trunka 5-6 metus. Kol kas negalėčiau
konkretizuoti dėl vieno ar kito bloko statybos, tiesiog reikia
įvertinti kaštus, galimybes, nes svarbiausias tikslas – užtikrinti
kuo žemesnę kainą vartotojams.
– Naujos energetikos strategijos gairėse minima, kad vėjo elektrinių kvotą nuo 500 ketinama padidinti ki 750 megavatų. Ar planuojate tai išlaikyti
– Konkrečiai neįsipareigočiau vienam ar kitam skaičiui, turiu
įvertinti kartu su ministerijos specialistais tą apimtį, kiek ji
pakankama. Natūralu, kad mes turime užtikrinti ir valstybės
intereso balansą, yra ir tinklų balansavimas, tai vieno ar kito
skaičiaus nesakau. Artimiausiu metu laukia strategijos atnaujinimas,
atsinaujinančių išteklių strategijos suderinimas.
– Kokie jūsų planai dėl Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės 5 agregato statybų?
– Iš esmės šis objektas yra mūsų nacionalinė vertybė, nes
tai pakankamai geras instrumentas balansuoti atsinaujinančią
energetiką ir žvelgiant į perspektyvą, matau jam rimtų pozityvių
galimybių, su sąlyga, kad mes jį aiškiai atribojame techniškai,
politiškai, teisiškai nuo Astravo atominės elektrinės.
Perspektyvoje net pozityvių momentų yra, galinčių duoti naudą
sinchronizavimui. Tai tiek dėl atsinaujinančios energijos, tiek dėl
sinchronizacijos matau daug naudos, bet dėl jo įgyvendinimo,
kokiomis priemonėmis, reikia spręsti, įvertinus visus kaštus.
Tikrai nepasakysiu, kad taip, nuo kitų metų jis bus įgyvendinamas.
– Kokia jūsų atsinaujinančios energetikos Lietuvoje vizija?
– Mūsų tikslas iki 2020 metų buvo pasiekti 23 proc. energijos
iš atsinaujinančių šaltinių, dabar pasiekėme 26 proc. Progresas,
pažanga pakankamai didelė. Mūsų tikslas yra padidinti biomasės
dalį, kalbant apie centralizuotai tiekiamą šilumą – 70 proc.
Lietuvos mastu. Vienas svarbesnių tikslų – ne tiek efektas,
pasiekiant didesnį procentą, o kad prie to procento pasiekimo
prisidėtų kuo didesnis vartotojų ratas.
– Tai jūsų vizija – namų ūkiai, įsirengę saulės, vėjo jėgaines?
– Taip, ir tuo pačiu reikia įvertinti ES paramos individualiems
namų ūkiams paramos galimybes su šildymo sistemomis. Nes
renovuojant, pritaikant ar diegiant, taip pat yra neišnaudotos
galimybės, ir čia planuoju skirti pakankamai didelį dėmesį. (...)
Tikiuosi, kad turėsime rezultatus jei ne pačioje artimiausioje
perspektyvoje, tai bent kadencijos pabaigoje matysime pažangą.
– O kiek bendrame energijos suvartojime galėtų sudaryti mažosios energetikos dalis?
– Valstybės mastu, įsipareigojimo Europos Sąjungai mastu mes
tuos tikslus jau esame pasiekę ir net jeigu nieko nedarytume, su
dabartinėmis investicijomis mes nesunkiai 2020 metais galime pasiekti
net 28-30 proc. atsinaujinančios energetikos dalį, o 2030 metais
galėtume dar ambicingesnius tikslus kelti. Bet svarbu, ne kokį
procentą pasiekiame, bet kad vartotojai jaustų realią galimybę
dalyvauti energijos mainuose ir mes čia kalbame apie decentralizuotą
generaciją, kad patys vartotojai gali tapti gamintojais, ir tai yra
svarbus tikslas, kad padarytume lūžį šioje vietoje. Technologinė
pažanga didelė, reguliavimą galime sutvarkyti, bet dar svarbu, kad
žmogus turėtų prieinamumą prie informacijos, kaip savo namų
ūkyje įsirengti tuos pajėgumus, tai tai vienas svarbiausių
tikslų.
– Su Europos Komisija kalbama dėl paramos SGD terminalo laivo išpirkimui, kada galima tikėtis rezultatų?
– Europinės paramos galėtume tikėtis, jeigu tai būtų ne tik
de facto regioninis terminalas, bet ir de jure. Daug kas priklauso,
kaip šio terminalo perspektyvas vertins Latvija, Estija, nes mes
kalbame apie konceptualiai naują projektą, nes iki 2024 metų yra
nuoma, o finansinė parama nuomai nėra galima. Dėl natūralių
priežasčių mes statėme nacionalinį, nes matėme, kad sutarimo
nėra ir galbūt dar šiandien neturėtume terminalo. Tai paramos
klausimu – taip, finansinių galimybių Europoje yra, bet kiek jos mus
pasiektų, pirmiausiai priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo mūsų
kaimynų.
– Tai reikia, kad Latvija ir Estija pripažintų, jog terminalas yra regioninis? Kaip tai turėtų atrodyti?
– Greta pokalbių su Europos Komisija mes dirbame regioninės
dujų rinkos kūrimo klausimu – Baltijos šalių ir Suomijos. Šiuo
klausimu premjerų lygiu pasirašyti konkretūs veiksmų planai ir tos
rinkos tikslas turėti likvidžią dujų rinką. Natūralu, kad vienas
svarbiausių rinkos elementų yra infrastruktūros kaštų
socializacija – jeigu mes kalbame apie SGD terminalą, Inčukalnio
dujų saugyklą Latvijoje, tai infrastruktūrai reikalingi finansiniai
ištekliai, dėl to preliminariai sutarta kalbėtis, kaip tuos kaštus
socializuoti. Natūralu, kad bendroje rinkoje reikia ir bendrai prie
infrastruktūros kaštų prisidėti.
– Šie metai SGD terminalui buvo geri, nes juo naudojosi ir „Achema“. Dabar sklinda signalai, kad „Achema“ daugiausiai dujų pirks iš „Gazprom“, dėl to terminalas bus mažiau apkrautas. Tai kaip matote terminalo ateitį?
– Visoje Europoje terminalai nėra išnaudojami nei 100, nei 50
proc. Europoje terminalai išnaudojami vidutiniškai apie 20 proc.,
mūsų terminalas šiemet bus išnaudojamas apie 40 proc. – tai yra,
mūsų terminalas dvigubai efektyviau išnaudojamas. Tai svarbu
suprantant, kad jo buvimas užtikrina alternatyvą ir užtikrina
kainų kepurę dujoms, kurios ateina vamzdynu, ir tai buvo vienas
svarbiausių terminalo tikslų – kad turėtume svertą monopoliniam
dujų tiekimui.
Pagyvensime, pamatysime. Šie metai tikrai buvo sėkmingi
terminalui, pirmą kartą daugiau SGD turėjome nei „Gazprom“
dujų, tikiuosi, kad ir toliau bus sėkmingas išnaudojimas.
– O kaip, Jūsų manymu, toliau klostysis Lietuvos santykiai su „Gazprom“?
– Lietuvos santykių su „Gazprom“ vienas kertinių momentų
bus Europos Komisijos antimonopolinio tyrimo pabaiga. Tyrimas trunka
jau 5-6 metus, viešai skelbta, kad laukiama „Gazprom“
įsipareigojimų, ir tuomet Komisija juos vertins. Tai ir bus vienas
atskaitos taškų, kokie mūsų santykiai galėtų būti su
„Gazprom“. Mes žiūrėsime, kurios kainos yra geresnės.
Suprantame, kad turėdami šitą instrumentą (SGD terminalą – BNS),
galime pakankamai komfortiškai jaustis santykiuose su „Gazprom“.
– Dėkoju už pokalbį.
---------------------------------------------------
Ž.Vaičiūnas karjerą Energetikos ministerijoje pradėjo 2009
metais kaip Strateginio planavimo ir ES reikalų skyriaus vedėjas, o
2011 metais vietoj pasitraukusio Romo Švedo tapo energetikos
viceministru. Vėliau – iki 2014-ųjų – jis dirbo ministro Jaroslavo
Neverovičiaus komandoje – buvo jo patarėjas.
Nuo 2014-ųjų iki paskytimo energetikos ministru šių metų
lapkritį, jis dirbo energetikos atašė Briuselyje.
Politikos mokslų magistro laipsnį turintis Ž.Vaičiūnas dar
studijuodamas pradėjo dirbti analitiku Vilniaus regiono plėtros
agentūroje, vėliau dirbo analitiku Strateginių studijų centre,
lektoriumi TSPMI.