Lietuvą elektros energija maitinantys estai prakalbo apie tai, kad dar šįmet pradės
Lietuvoje prekiauti dujomis.
Tačiau jų kiekis bus kuklus. Užtat užmojų padidinti elektros pardavimą jie nestokoja
Estija, Latvija, Švedija, taip pat Rusija, Baltarusija ir Kaliningradas. Tai šalys, iš kurių į Lietuvą “atiteka“ elektra. Anot ekspertų, nėra jau taip blogai, kad Lietuva importuoja kone 80 proc. šios energijos, nes didelė tiekėjų konkurencija suteikia galimybę šiek tiek spustelėti žemyn ir jos kainas.
Energetikos įmonė „Eesti Energia“ Lietuvoje kol kas užima nedidelę rinkos dalį. Jos antrinė įmonė „Enefit“ Lietuvoje pernai pardavė 544,3 GWh elektros energijos, o tai maždaug 6 proc. to kiekio, kurį suvartoja verslo klientai: įmonės ar gamyklos.
Tačiau estai, kurie patys pilnai apsirūpina elektros energija, turi ambicijų mūsų šalyje atsiriekti ir didesnę mūsų rinkos dalį. Apie tai prakalbo ir „Eesti Energia“ pardavimų vadovas Karlas Aganas.
– Lietuva importuoja maždaug 80 proc. elektros energijos. Jos tiekėjų konkurencija yra milžiniška. Ar „Eesti Energia“ planuoja pas mus plėtrą? – paklausiau K.Agano.
– Neišsižadame tokių planų. Tačiau tam reikia ir pokyčių pačioje Lietuvoje. Vienas jų – atviresnė rinka. Nes šiuo metu Lietuvos buitiniai vartotojai elektrą gali pirkti tik iš valstybinės įmonės ESO – „Energijos skirstymo operatoriaus“.
Kitas dalykas – atitinkami finansiniai instrumentai, kurie leistų geriau valdyti riziką. Pavyzdžiui, prekybai per Estijos ir Latvijos jungtį galime taikyti tam tikro tipo sandorius, tačiau jie negalimi prekiaujant tarp Lietuvos ir Latvijos.
Trečia – rusų elektra, kuri teka į Lietuvą be kliūčių ir kurios tiekėjams netenka mokėti aplinkosaugos mokesčių ar įsigyti anglies dvideginio kvotų. Su jais sunku konkuruoti, nes mes į savo elektros gamybos savikainą turime įrašyti papildomas sąnaudas. Pavyzdžiui, jėgainėse, kuriose deginami skalūnai, esame įdiegę brangius oro filtrus.
Be to, tai ir tam tikra monopolija, nes tik vienintelis Rusijos tiekėjas gali importuoti elektros energiją į jūsų šalį.
– 2016-aisiais energijos dalis iš Kaliningrado, Rusijos bei Baltarusijos Lietuvoje sudarė apie 30 proc. viso elektros importo. Ko reikia, kad lietuviai dalį rusiškos energijos iškeistų, tarkim, į estišką?
– Manyčiau, kadkad su rusais galėtų konkuruoti ir Baltijos, ir Skandinavijos šalių energijos gamintojai.
Rusija juk tiekia energiją savaitgaliais arba naktį, kai jos rinkoje susidaro elektros energijos perteklius. Jie vengia didžiausios paklausos valandų, nes tuomet Rusijoje taikomas galios mokestis. Todėl netiesa, kad rusų energija yra pigiausia. Tiesiog ji eksportuojama tada, kai rusams yra paranku.
Tokia situacija kenkia ir mums, ir energijos gamintojams Lietuvoje. Todėl ir reikia, kad Baltijos šalys priimtų bendrą sprendimą dėl elektros prekybos su trečiosiomis šalimis. Prekybiniai santykiai su Rusija gali išlikti, tačiau jie turi vykti pagal visoms pusėms taikomas sąžiningas sąlygas.
Juoba kad mūsų pačių elektros gamyba yra didelė, o tarpusavio jungtys bei jungtys su kitomis Baltijos jūros šalimis yra geros. Be to, jos dar bus stiprinamos. Pavyzdžiui, šiemet pradedama tiesti nauja 600 MW galios elektros jungtis tarp Latvijos ir Estijos.
Mes ne tik patys galime daugiau elektros pagaminti, bet ir daugiau importuoti iš Norvegijos arba Švedijos, nes turime sutarčių su jų gamintojais. Todėl net smarkiai sumažėjus iš Rusijos importuojamos elektros energijos daliai, ją turėtume kuo pakeisti.
– Iš atsinaujinančių išteklių „žaliosios“ elektros energijos ir Lietuva, ir Estija pasigamina tiek, kiek numato ES teisės aktai – maždaug dešimtadalį visos energijos. Ar verta didinti jos gamybą, jei dar nedaug įmonių yra pasirengusios primokėti už ekologiją?
– Mūsų tikslas – iki 2020-ųjų tokios energijos kiekį bendrame katile padidinti iki 40 proc. ir per metus pagaminti apie 2,5 TWh elektros energijos vien iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Turime pakankamai medienos, tad nemažą dalį šio kiekio sudarys energija, gauta deginant biokurą.
Tokios gamybos apimtys ne šiaip sau sumanytos. Yra šalių, pavyzdžiui, Latvija, Prancūzija, kurios nepasiekė ES nubrėžtos ribos, ir mes galėsime joms tą energiją parduoti.
Atliekame ir galimybių studiją – vertiname, ar galima Baltijos jūroje pastatyti vėjo jėgainių parką. Jis turėtų būti didelis – metinė energijos gamyba turėtų siekti 600-700 MW. O tai reiškia, kad reikės ne tik pinigų jo statybai, bet ir rinkos.
– Ar Estijos namų ūkiai ryžtasi statyti saulės jėgaines ir keistis energija: perteklių „paskolinti“ tinklams, o atsiradus stygiui – ją susigrąžinti?
Lietuvoje kol kas tai daro apie 300 vartotojų, tačiau per trejus metus užsimota jų kiekį padidinti net 100 kartų.
– Šiuo metu Estijoje yra apie 700 vartotojų, kurie turi įsirengę įvairaus galingumo – nuo 10 iki 300 kW saulės jėgaines. Tai ne tik namų ūkiai, bet ir įmonės, ir verslo centrai.
Finansavimo schemos, kaip ir dokumentų rengimas, Estijoje plėtrai nėra itin palankios. Todėl ir nėra proveržio. Pavyzdžiui, Vokietijoje virsmas nuo 1,5 tūkst. vartotojų iki 1,5 mln. vartotojų įvyko per dešimtį metų.
Vis dėlto manyčiau, kad reikia kabintis ne į konkrečias technologijas, bet į tai, kas tam tikroje šalyje yra pigiausia. O pas mus pigiausias elektros energijos gamybos šaltinis yra biokuras.
Tačiau ir mes turime kelis pilotinius projektus. Šiemet sumontuosime gana nemažas saulės jėgaines keliems verslo klientams, jos maždaug po 100-200 kW galios.
– Elektros kainos nuolat svyruoja. Ar numanote, kaip jos keisis šiemet?
-
Geriau būtų vengti prognozių. Juk kainoms įtaką daro daugybė veiksnių, ir anaiptol ne visi yra nuspėjami.
-
Labiausiai esame priklausomi nuo situacijos Skandinavijos šalyse – nuo jų hidroelektrinių darbo, kuris priklauso nuo vandens lygio rezervuaruose.
Įtaką elektros kainoms daro ir iškastinio kuro – naftos ar anglies vertė. O ją gali akimirksniu sujaukti geopolitiniai įvykiai.
Trečias veiksnys – gamtos sąlygos. Pavyzdžiui, kuo šaltesnė žiemą ar kuo karštesnė vasara, , tuo didesnis būna ir elektros energijos poreikis. Paklausa juk didina kainas.
Yra ir trumpalaikių veiksnių, kurie įpučia kainas biržoje, pavyzdžiui, elektros jungčių gedimai.
Juk žiemą, kai buvo sutrikdavo tiekimas „NordBalt“ jungtimi, elektros kainos biržoje ūgtelėdavo kelis kartus.
Dar galima žvilgtelėti ir ateities sandorius. Juose elektros kaina sukasi apie 30 eurų už kWh. Maždaug tokia ji yra ir šiuo metu, tad didelių jos pokyčių neturėtų būti.
--- nuomonė ----
Rusai švenčia – elektra pinga
Kokią įtaką “Eesti energija” elektros eksportui gali turėti Astravo jėgainė? Lenkai seniai pareiškė, kad jos elektros nepirks, lietuviai aiškios pozicijos dar nesusakė. O kokia estų pozicija?
Pasak „Eesti Energia“ generalinio direktoriaus Hando Sutterio, tai – politiniai klausimai. Kaip ir prekyba elektros energija su Rusija.
„Branduolinė energija turi savo vietą pasaulio energijos portfelyje, tačiau turėtų būti imtasi visų reikiamų priemonių siekiant užtikrinti, kad ji būtų saugi.
Kita vertus, nevalia pamiršti ir to, kad šiuo metu Rusija į Lietuvą bei Suomiją eksportuoja apie 3000 MW elektros energijos. Tai milžiniškas jos srautas. Deja, tokia prekyba prasilenkia su bet kokia „Nord Pool“ rinkos logika.
Pavyzdžiui, per Rusijos nacionalines šventes bei ne piko metu, kai elektros energijos poreikis esti mažiausias, elektros kainos Suomijoje ir Baltijos šalių rinkose staigiai sumažėja. Ir tik dėl to, kad tuo metu iš Rusijos eksportuojamai energijai netaikomas pajėgumų (galios) mokestis.
Šis mokestis Rusijoje netaikomas ne tik per šventes, bet ir savaitgaliais, ir naktį – kai energijos poreikis yra nedidelis. Vadinasi, mūsų elektros kainos turi priklausyti nuo Rusijos nacionalinių švenčių? Tokios ydingos kainų politikos turėtų nelikti. Ji turėtų priklausyti nuo vėjo jėgainių gaminamos energijos kiekio ar kitų veiksnių, bet ne nuo šventinių dienų Rusijoje.
Juk mes nemetame komercinių energijos srautų atgal į Rusiją, kai mūsų kainų lygis yra labai žemas. Tai – nevienodos prekybos sąlygos. Mūsų tikslas – kad ir "Nord Pool" rinkoje visiems būtų taikomi vienodi prekybos standartai. Būtina aiškiai susitarti, kaip turi būti paskirstomi pajėgumai“, – sakė H.Sutteris.
Jis ir agentūrai BNS yra sakęs, kad Lietuva nebėra priklausoma nuo Rusijos energijos importo. „Lengva uždaryti elektros srautus pasienyje su Baltarusija, bet mes vis dar matome, kad Lietuva išlaiko garantuotą 200 MW koridorių rusiškam importui. Nesuprantame, kodėl tai yra būtina.
Be to, Lietuva prieš metus nustatė eksportuojamos energijos mokestį iš Lietuvos į Baltarusiją, bet tokio mokesčio nėra iš Baltarusijos į Lietuvą. Tai mums taip pat sunku suprasti, nes tai – nelygiavertis apmokestinimas“, – užsiminė H.Sutteris.
