Apie Visagino atominės elektrinės projektą „Lietuvos ryto” televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai” žurnalistas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su nepriklausomu energetikos ekspertu Jurgiu Vilemu ir Žaliosios politikos instituto prezidentu Linu Balsiu.
– Kokie yra pagrindiniai klausimai, į kuriuos nežinome atsakymų?
J.Vilemas: Pagrindinis klausimas – kiek kainuos pati elektrinė. Yra tik spėlionės, o oficialių skaičių nėra. Kalbama apie 5–6 milijardų eurų sumą, bet nė viena institucija to oficialiai nepatvirtina.
Nežinant, kiek kainuos atominė elektrinė, negalima pasakyti, kokia bus elektros savikaina, nežinoma, kokie bankai skolins ir už kokias palūkanas. Visas šis projektas yra rizikingas. Matau didelių abejonių, ar pavyks pasiskolinti už mažas palūkanas.
Neaišku, kokią naštą prisiims pats potencialus investuotojas. Ir mūsų partnerių pozicija nelabai aiški.
– Ekonomisto Raimundo Kuodžio apskaičiavimu, jei elektrinės statybai bus skolinamasi su 5,5 proc. metinėmis palūkanomis, elektros savikaina iki atsipirkimo bus 30 centų už kilovatvalandę arba du kartus daugiau negu dabar rinkoje. Ar tai realu?
J.V.: Toks skaičius realus, nors ir pernelyg optimistinis.
Šiuo metu statomų atominių elektrinių elektros savikaina, kaip apskaičiuota, bus ne mažesnė kaip 10 euro centų.
– Atsinaujinančių energijos šaltinių ekspertai sako, kad jei šalis investuotų į žaliąją energiją, elektra būtų pigesnė nei būsimoje elektrinėje. Kiek čia yra tiesos?
L.Balsys: Taip, tai realūs apskaičiavimai, kuriuos pateikia patys verslininkai, susibūrę į asociacijas.
Biokuro, vėjo, saulės energija Vokietijoje yra atskira ūkio šaka, dabar vokiečiai net eksportuoja žaliąją energiją. Kaip žinome, ši šalis paskelbė uždarysianti visas atomines elektrines.
Apie atominių elektrinių atsisakymą kalba net prancūzai, kurie turi jų labai daug, taip pat kitos didelės šalys.
Tačiau Lietuva eina archajišku keliu, o siūlomas reaktorius yra visai nenaujas. Fukušimos tragedija parodė, kad nebūna saugių reaktorių.
– Teigiama, kad AE statyba panaikina galimybes investuoti į kitus šaltinius, pavyzdžiui, į skalūnų dujas.
Ar tai tiesa?
J.V.: Mes jau šiandien turime galingą energetikos sektorių. Yra elektrinės, kurios nedirba, nes pirminė elektros kaina yra aukšta. Galėtume esančiose elektrinėse pasigaminti elektros tiek, kiek mums reikia, ir dar eksportuoti.
Kai kaina rinkoje yra maža, jokia Europos valstybė negalėtų pastatyti atominės elektrinės, kurioje elektros kaina būtų mažesnė nei dabar.
Apskritai esame tokioje geografinėje aplinkoje, kad aplink mus yra daug elektros gamintojų, veikiančių jau seniai, įskaitant ir hidroelektrines. Manau, dabartinė rinkos kaina – 15–17 centų išliks dar ilgai, nes elektrinės jau yra atsipirkusios.
Todėl per daug investuoti į naujus objektus, kai ateityje elektros tinklais būsime susijungę su Vakarų Europa, nereikėtų. Juk jei ir pasistatysime elektrinę, vis tiek neišvengsime importo, reikės įsivežti branduolinio kuro.
– Taigi iš esmės Lietuva, priimdama sprendimus, vadovaujasi pasenusia informacija?
L.B.: Sunku pasakyti, kuo vadovaujasi valdžia, mes tik girdime pažadą, kad bus Kalėdų stebuklas, staigmena. Gal čia yra kieno nors interesai?
Statyboms reikės daug užsakymų, o tai labai aktualu didelėms statybos bendrovėms.
Ant Lietuvos gyventojų pečių kristų didelė finansinė našta, skola, o dar paaiškės, kad elektros kaina yra didesnė nei rinkoje.
J.V.: Yra dar vienas dalykas. Atominei elektrinei pasirinkome tokią technologiją, kuri niekur netaikoma, Japonijos kompanija daugiau neturi nė vieno tokių reaktorių užsakymo.
Didžiosios Vakarų kompanijos pradėjo vengti užsakinėti tokio tipo reaktorius. Kai pradėsime statyti, gali paaiškėti, kad reaktorius neatitinka naujų, griežtesnių, saugumo reikalavimų. Iš dalies galima sakyti, kad japonai prarado amerikiečių užsakymą šiam reaktoriui, tačiau mes jį žadame statyti.
L.B.: Dar vienas dalykas – atliekų tvarkymas, apie kurį Lietuvoje niekas nenori kalbėti ir galvoti. Mes iki 2015 m. turėsime paskelbti, kaip ir kur laidosime radioaktyviąsias naujos elektrinės atliekas.
– Ar šiame projekte yra teigiamų dalykų?
L.B.: Nematau nė vieno.
J.V.: Politine prasme tai būtų naudinga statistikai, nes mes faktiškai gamintume daugiau savo elektros. Tai mažintų energetinę priklausomybę, bet, kita vertus, atsinaujinantys šaltiniai irgi tai darytų.
L.B.: Be to, atsinaujinančių šaltinių plėtra sukurtų 10 tūkstančių darbo vietų.
– Lietuvos dalis atominės elektrinės projekte – 34 proc., arba 7 mlrd. litų. Ar su tokia suma būtų įmanoma išspręsti dabartines energetikos problemas?
J.V.: Tokia suma išspręstų daug problemų.
L.B.: Su dešimteriopai mažesne suma galėtume dabartines elektrines pertvarkyti į deginančias biokurą. O juk nuo 2016 metų įsigalioja nauji ekologiniai reikalavimai.