ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr. Vincentas Vobolevičius įsitikinęs, kad politikai čia niekuo dėti – jei priimtų skaudžius ekonominius sprendimus, kurių dažnai reikalauja ekonominė situacija, juos rinkėjai tuoj pat išmestų iš politikos. Tai, anot mokslininko, gresia dabartiniams valdantiesiems.
- Ekonomistai politikams siūlo, ką reikėtų daryti, o šie jų nesiklauso ir vis tiek elgiasi savaip. Kokios to pasekmės?
- Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui prasidėjo ekonomikos sulėtėjimas. Per karą buvo labai daug sugriauta. Kad galėtų atstatyti, valstybės pradėjo spausdinti pinigus tarsi popierėlius, kilo hiperinfliacija. Vakarų Europoje ir JAV politikai gelbėjosi iš krizės įgyvendindami protekcionizmą: nustojo prekiauti su kitomis šalimis, nes importuotos prekės neva išstumia vietines ir atima darbo vietas.
Tarp tradicinių ekonomistų tai nebuvo priimtina mintis. Prekyba veda prie gėrio. Jei kažkas už tave padaro pigiau ir geriau, sutaupysi tokias prekes pirkdamas. Galėjimas parduoti savo prekes didesnėje rinkoje taip pat leidžia daugiau investuoti į gamybos kokybę ir našumą.
Tačiau tiek Europa, tiek JAV užsidarė nuo užsienio rinkų ir krizė dar labiau pagilėjo. Prekybos izoliacija po Pirmojo pasaulinio karo buvo viena priežasčių, kodėl prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Dėl krizės ir augančio žmonių nepasitenkinimo Adolfas Hitleris ir jo idėjos tapo populiarios Vokietijoje.
Kitas pavyzdys – daug arčiau mūsų. Lietuvoje 2007-2008-aisiais tuometė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė nuolat susitikdavo ir kalbėdavo su premjeru Algirdu Brazausku, vėliau - su Gediminu Kirkilu. Būdama ekonomistė ji ragino neišlaidauti, nemokėti tokių didelių pensijų, nes ekonomika perdegs.
Debesys jau matėsi ir virš Europos. Ekonomistai sutartinai kalbėjo, kad reikia mažinti išlaidas. Tuo tarpu iki pat 2008 metų Lietuvoje matėme nerūpestingą išlaidavimą.
Tiesa, ne visada ekonomistų požiūriai sutampa. Tada politikai gali sakyti, kad klauso alternatyvios nuomonės.
Kartais politikai yra korumpuoti – reikia paremti draugus.
Bet ir sąžiningas politikas gali neklausyti gero ekonomisto patarimo. Kodėl? Dažniausiai tie patarimai būna skaudūs visuomenei ar tam tikrai jos grupei, o tai reiškia - rinkėjams.
Politikai, kurie mato, kad ekonomistų siūlomi sprendimai bus nepopuliarūs ir dėl to gali lemti nesėkmę per rinkimus, svarsto du galimus variantus. Ar dabar daryti viską kaip rekomenduoja ekonomistai ir paskui būti išmestam iš valdžios taip toli, kad į ją ilgai nebegrįši, ar šiek tiek kombinuoti – ne iki galo įgyvendinti tai, ką siūlo ekonomistai, ypač jei tai skaudu pažeidžiamiesiems rinkėjams, ir tokiu būdu padidinti tikimybę pasilikti valdžioje tam, kad per ilgalaikę perspektyvą įgyvendintum savo viziją.
Mintis, kad į valdžią ateis visai kitų pažiūrų žmonės ir vykdys visai kitą politiką, gali kaustyti. Kad to išvengtų, politikai iki pabaigos neįgyvendina ekonomistų siūlymų.
Galime pagirti premjerą A. Kubilių, nes jis buvo tas vadovas, kuris įgyvendino daugumą rekomendacijų, ypač fiskalinės drausmės srityje. Jis sunkiomis aplinkybėmis mažino išlaidas. Būčiau patenkintas, jei Seimo rinkimuose konservatoriai būtų įvertinti už šitas pastangas, bet greičiausiai tie drąsūs sprendimai jiems kainuos dabar turimus postus.
- Kaip padaryti, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus: priimti teisingus, nors ir skaudžius sprendimus, bet vis tiek išlikti valdžioje?
- Esu pesimistas. Žmogaus prigimtis tokia, kad turėdamas galimybę pasielgti oportunistiškai kartais taip ir pasielgsi. Politikas, kad ir kiek visuomenė būtų išlavėjusi (ko gero, neįmanoma, kad visi turėtų ekonomikos daktaro laipsnį ir suprastų, ką politikas turėtų daryti), ras galimybę, kaip pasielgti politiškai patogiau, o ne teisingiau. Bet tai, kad visiškai išmintingas politikų elgesys yra neįmanomas, nereiškia, kad jo nereikia siekti.
Viena, ką būtų galima padaryti - įvesti daugiau aiškumo. Jei žmonės gali pasakyti, kad būtent šitai partijai esant valdžioje, įvyko tas ar kitas dalykas, galės ją apdovanoti ar nubausti. Jei valdžioje yra sąmyšis, tarkime, koaliciją sudaro daug partijų, prasideda baksnojimas pirštais: mes buvome valdžioje, bet nebuvome pagrindiniai; mes norėjome tai padaryti, bet anie neleido ir t. t.
Pavyzdžiui, tai, kad dabar aukštojo mokslo reforma siejama su vienu asmeniu – Gintaru Steponavičiumi – yra labai gerai. Niekas nesusipainios, kas atsakingas už pokyčius. Kitas dalykas – energetika. Girdime autoritetingų pareiškimų ir iš prezidentės, ir iš premjero, ir iš įvairių ministrų, o tada žmonėms sunku suprasti, kas tvarko šitą sritį.
Dėl to politikų interesas daryti nebūtinai tai, kas geriausia, bet kas patogu tam momentui. Politikas ar partija, aiškiai atsakinga už vieną ar kitą sritį, gali būti suinteresuoti savo ilgalaike reputacija, ir dėl to priimti mažiau populistinius sprendimus. Tuo tarpu esant politinės atsakomybės stygiui reputacijos klausimas tampa neaktualus – svarbu per daug neužrūstinti rinkėjų, kad geriau pasirodytum rinkimuose.
- Patartumėte politikams nekreipti dėmesio į reitingus ir priimti „skaudžius“ sprendimus?
- Ne visada tai geriausias sprendimas. Jei politikas mano, kad turi daug visokių gerų minčių, gal geriau šiek tiek „nusukti“, kad nebūtų išstumtas iš politinės arenos ir jis galėtų įgyvendinti bent dalį savo idėjų.
- Ar gali būti, kad ir ekonomistai nemoka šnekėti politikų kalba?
- Labai dažnai matau, kad ekonomistai nėra susipažinę su politikų sprendimo priėmimo aplinka ir jų logika. Ekonomistų teiginiai skamba taip: „Jei visada būtų saulėta, nebūtų gripo viruso ir visiems dalintume vitaminus, nesirgtume gripu.“ Puiku! Tai yra tiesa. Bet ne visada yra saulėta, gripo virusai egzistuoja ir mes ne visada geriame vitaminus. Dėl to gripas kartais neišvengiamas.
Dažnas ekonomistas neįverta, kad sprendimus priima ne nepriklausomi dievai, bet politikai, kurie demokratijose priklauso nuo tos aplinkos, kuri turi nuryti karčias ekonomistų piliules.
- Dabar ekonomistai ruošiami, kaip kalbėti su politikais. Jūsų universitete taip pat dėstomas ekonominės politikos dalykas. Ko mokote studentus?
- Mes bandome ugdyti talentingus analitikus. Tam reikalingas gebėjimas logiškai mąstyti, jį laviname akcentuodami matematikos rūšį, kuri vadinama lošimų teorija. Mėginame matematiškai išreikšti santykius, besiklostančius tarp žmonių. Pavyzdžiui, pasaką apie Jonuką ir Grytutę galima užrašyti funkcijomis. Kam to reikia? Jei matematinėse formulėse randame klaidų, reiškia, toks žmonių santykių modelis visuomenėje neveiks – atsiras žmonių, gebančių išnaudoti logines sistemos klaidas ir ją sugriauti.
Tarkime, komunizmo šūkis: „Iš visų pagal galimybes, visiems – pagal poreikius“. Matematiškai poreikių lygties dalis yra didesnė nei galimybių lygties dalis, todėl matome, kad komunizmas neveikia. Kai kurie matematikos prisibijantys stebėtojai bando teigti, kad gyvenimo sąlygos keičia žmogaus norus ir vertybes, taigi leidžia užauginti naują, daugiau ar mažiau „teisingą“ žmogų. Tačiau naujausi kognityvinių mokslų pasiekimai parodo, kad žmogaus prigimtis yra stebėtinai pastovi. Dėl to galime konstatuoti, kad sistemoje pasitaikančias logines klaidas jos dalyviai vis tiek išmoks panaudoti savo naudai.
Taigi lošimų teorija padeda modeliuoti, kaip kas veikia, ir prognozuoti, kaip situacija klostysis ateityje. Tiesa, prognozės ne visada išsipildo. Ypač kai prognozuoja pirmojo kurso studentai.
Kol kas politologų ginčai būna apie neįrodomus dalykus. Pavyzdžiui, kadaise D. Grybauskaitė nevažiavo į Prahą pietauti su JAV prezidentu Baracku Obama, o nusiuntė A. Kubilių. Buvo klausiama, kodėl ji nevažiavo. Vieni šnekėjo, kad prezidentė kažką norėjo pasakyti B. Obamai, kiti – kad norėjo pasakyti kažką rinkėjams, treti pasiūlė dar kitą variantą.
Bet galiausiai nežinai, kuris iš tų argumentų – teisingas. Prasideda simpatijos, antipatijos ir išeina televizinis kalbėjimas su burleskos šokėjomis ir atitinkamas požiūris į politiką.
O jei galėtume sukurti matematinį modelį, kuris prognozuotų, kad mažų valstybių vadovės moterys, esant tam tikromis aplinkybėmis nevažiuos pietauti su JAV prezidentu! Tai labai sudėtinga padaryti, bet jei pavyktų, sukurtume didelę pridėtinę vertę. Juk tada nuspėtume įvykį, apie kurį kitiems būtų naudinga žinoti iš anksto.