Tačiau ne juokais pribloškė tai, jog referendumo, turinčio tikslą blokuoti tokios statybos galimybę, iniciatyvą iškėlė net kelios visiškai skirtingo profilio „firmelės“, taip ir nesugebėjusios susitarti dėl bendrų veiksmų koordinavimo. Tai neįtikėtinas, bet savaime įdomus faktas, leidžiantis paklausti - ar nesusidūrėme čia kartais su paradoksaliu pertekliaus atveju, kai užplūdusi gausybė pradeda pati sau trukdyti?
Vyriausioji rinkimų Komisija (VRK) įregistravo Lietuvos žaliosios energijos instituto prezidento Lino Balsio sutelktą iniciatyvinę grupę parašams rinkti dėl referendumo Visagino AE klausimu. Tačiau taip pat pranešama, jog visus užsimojo pralenkti Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, pateikusi paraišką jau dėl privalomojo referendumo tuo pačiu klausimu organizavimo. R. Karbauskio kariauna siekia, kad referendume priimtu tautos apsprendimu Lietuvoje išvis būtų uždrausta projektuoti, statyti ir eksploatuoti atomines elektrines.
Nesunku pastebėti, jog dabar kodiniu šitokios užmačios „nestatyti“ pavadinimu tampa nuorodos „žalioji iniciatyva“, „žaliasis“. Neatmestina, kad žinomo valstiečio ir mecenato R. Karbauskio partija neseniai pasivadino dar ir žaliaisiais vien dėl to, kad, tarkime, įgytų papildomą argumentą, leidžiantį pateisinti tokio pobūdžio praregėjimus.
Šiaip faktas, kad valstietis paprastai pluša žaliojo kaimo aplinkoje, gamtos prieglobstyje savaime nedaro jo labiau artimu žaliųjų vertybinėms nuostatoms, greičiau yra kaip tik priešingai, valstietis ar ūkininkas ir žaliosios ideologijos entuziastas (dažniausiai miestietis) neretai tampa dideliais antagonistais.
Į straipsnelio pavadinime iškeltą klausimą „ko siekiama“ neskubėkime strimgalviais atsakyti, bet ištęskime pauzę kiek tik įmanoma (pasiekiant nejaukaus spengimo ribą) vien dėl to, jog galimas atsakymas yra pernelyg aiškus, savaime besiperšantis, lengvas.
Perteklinis aiškumas čia taip pat gali sutrukdyti, pakišti koją. Kai veržiamasi pro atviras duris arba įrodinėjama tai, kas akivaizdu ir be įrodymų, atsiranda nereikalinga sumaištis, o savaime aiškūs dalykai pradeda drumstis. Užteks tik nieko nekaltinant, neužsipuolant - nes vieni ir be kaltės visados bus kalti, o kiti ir su kalte išliks nekalti, - savęs perklausti: kam naudinga, kas laimi absoliučiu pavidalu, kai Lietuva atsisako ambicijų tapti atominės energetikos gavybos šalimi?
Tačiau, kaip prašiau, neskubėkime su atsakymu, leiskime nejaukiai tylai pribrinkti, sunokti. Daug įdomesni čia yra kiti, ne taip savaime akivaizdžiai į akis krintantys aspektai.
Komentuodamas VSD pažymą Seimui, neseniai Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas pareiškė: dabar didžiausią grėsmę nacionaliniam saugumui kelia prieš Lietuvos energetinius projektus nukreipta propaganda, finansuojama iš už šalies ribų. Nežinau ar pirmininkas pastebėjo, tačiau jo čia dabar pacituota žinia leidžia prasprūsti tiesai, jog ir LEO.LT išardymo akcija buvo (ir išlieka) pralaimėto totalinio propagandinio karo išvarža.
Tąsyk konservatoriai, regis, užėmė šiek tiek kitokią poziciją, tačiau to dabar labai pabrėžti nesinori tikint, kad kaip tik minėto politinio darinio pastangomis, neatiduodant užimtų pozicijų yra galimybė prastumti ambicingus, Lietuvai labai reikalingus energetinio saugumo projektus.
Sakykite, ką norite, bet B. Vėsaitės žadama alternatyva bent jau šiuo klausimu visiškai nežavi. Kitaip tariant, vis tik garbė tiems, kurie nesiruošia pralaimėti du kartus iš eilės arba, kaip sako rusai, nenori būti kvailos begalybės įkaitais.
Niekam neturėtų būti dideliu siurprizu tai, kad Lietuvos energetiniai projektai, numatoma tikra ar tariama sėkmė šioje sferoje gali iššaukti tokią ar kitokią reakciją. To buvo galima laukti iš anksto, ne taip aišku buvo tik tai – kokie argumentai užims vyraujančią padėtį. Iš tiesų, anksčiau buvo panaudotos išskirtinai grubios spaudimo priemonės, siekiant teršti žmogaus sąmonę, o dabar proteguojamas labiau civilizuotas, žaliųjų vertybes „ginantis“ diskursas. Kas be ko, žalieji labai įtariai žiūri į atominės energetikos panaudojimo galimybes, tačiau, sutikite, šįkart čia buvo kalbama apie kažkokius labai jau keistus „žaliuosius“, kažkokius ne tokius.
Nenoriu piršti kvailos nuomonės, kad už tokias paslaugas Rusijos ambasadoje yra „atsegamos“ piniginės išmokos, honorarai, sumokamos premijos iš rankų į rankas. Nieko panašaus, nesupaprastinkime taip proceso. Labai tikėtina, jog čia, kaip sakoma, adresantas net nežino adresato. Viską, kaip atrodo, čia lemia tai, jog terpė kažkaip yra prisodrinama, suteikiant tokiu būdu pageidautiną vektorių.
Įsivaizduokime, jog milijardinius pelnus planuojantys rusiškos elektros energijos pardavimo tarpininkai šimtamilijonines lėšas iš tiesų gali paskirti įvairiapusiam, daugiapakopiam, išplėtotam žmonių kvailinimui sau naudinga linkme.
Toliau nesunku bus įsivaizduoti ir tai, jog, įsivaizduokime, panaudojant propagandos tikslams 100 milijonų litų, Lietuvoje aptiktą populiaciją nesunku būtų įtikinti net pačiu didžiausiu absurdu, tarkime, jog neva lietuvis yra ne kas kita, o medžių, gėlių ar daržovių rūšis. O gal būtų sakoma, jog toks yra nepiktos, virškinimui padedančios bakterijos pavadinimas.
Tačiau grįžkime prie referendumo aplinkybių. Tam, kas buvo pasakyta anksčiau, tarsi prieštarauja faktas, jog Lietuvoje pagal esamą įstatyminė bazę, keliančią neįtikėtinai aukštus reikalavimus, leidžiančius laikyti referendumą įvykusiu, o tuo labiau pritarusiu skelbiamai tezei, realiai neįmanoma laimėti jokio referendumo.
Tačiau siekiant negatyvių tikslų kažką uždrausti, apriboti, drauge referendumo metu formuluojant klausimą pozityvia forma, tarkime – ar pritariate Visagino AE statybai – faktas, jog referendumas neįvyko, spekuliatyviai galėtų būti vertinimas kaip pasisakymas prieš. Kaip atrodo, Lietuvoje esantis referendumo įstatymas norint gali būti panaudotas siekiant blokuoti, užtrumpinti pozityvius sprendimus.
Bet tai, kaip atrodo, jau yra paskutinioji iš galimų priemonių, drumsčiant vandenį energetinių sprendimų sferoje, nurodanti savo ruožtu į kraštutinį oponentų desperacijos laipsnį. Tai iš tiesų guodžia.