Taip tvirtina Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Mindaugas Leika. Oficiali priežastis, dėl ko Lietuvai durys į euro zoną buvo užtrenktos - infliacija joje buvo 0,1 proc. punkto didesnė, nei leidžia Mastrichto kriterijai.
M. Leika antradienį pasakojo 2007-aisiais bendravęs su tuometiniu Europos centrinio banko vyriausiuoju ekonomistu Jürgenu Starku bei Europos Komisijos ekonominių ir finansų reikalų direktorato vadovu Klausu Reglingu.
„Buvo kalba apie tai, kodėl Lietuva nebuvo priimta į eurozoną. Aišku, infliacijos kriterijus buvo viršytas procento dalimi, bet J. Starkas ir K. Reglingas aiškiai pasakė: Lietuvos neįleidome ne dėl infliacijos kriterijaus, o todėl, kad kainų lygis Lietuvoje per žemas.
Vadinasi, reali konvergencija neįvykusi. Buvo pasakyta, kad Baltijos šalys ir Lietuva euro zonoje galės būti kai jų kainų lygis atitiks euro zonos kainų lygį“, - sakė M. Leika.
Pasak jo, šis požiūris Europos Sąjungoje pasikeitė po 2008-ųjų krizės, kai Baltijos šalys sugebėjo suvaldyti valstybių finansus per „karpymus“, skirtingai nei Graikija.
„2011 metais, prieš J. Starkui pasitraukiant iš Europos centrinio banko, jis Baltijos šalis minėjo kaip puikų pavyzdį, kaip būtų galima išspręsti euro zonos problemas. Konkrečiai, kad vidinė devalvacija yra būdas, kuriuo šalys gali jas išspręsti. Kaip matome, turime vienokią situaciją „iki Graikijos“, kitokią - „po Graikijos“, - sakė M. Leika.
M. Leika svarstė, kad išsaugoti eurą be artimesnės euro zonos narių sąjungos nebus įmanoma.