Norvegijoje energetikos ministras Arvydas Sekmokas derėjosi dėl galimybių tiekti suskystintas dujas iš šios šalies į būsimą terminalą Klaipėdoje.
Lietuvai svarstant, ar statyti atominę elektrinę, Norvegijos ekonomikos ir verslo administravimo mokyklos energijos ekonomikos profesorius E. Hope'as siūlo nepamiršti, kad sprendžiant savo energetikos bėdas šaliai reikia, visų pirma, galvoti apie būdus, kaip elektros būtų galima įsigyti pas kaimynus - Šiaurės Europoje bei Lenkijoje.
Šiuo metu Lietuva visas dujas bei pusę elektros importuoja iš Rusijos.
„Mano nuomone, energetinis saugumas atsiranda tada, kai šalys jungiasi į bendrą elektros sistemą. Tiekimo saugumu turi rūpintis ne kiekviena šalis atskirai, ja reikia rūpintis bendrai.
Jei maža šalis pradeda atskirai nuo kitų rūpintis energetikos saugumu, tai paprastai yra pristatoma daugiau infrastruktūros nei reikia. Atsiranda atsarginės elektrinės, kurios bus naudojami gal 10-20 valandų per metus. O jokia privati įmonė neinvestuotų į, pavyzdžiui, dujų turbiną tik tam, kad ji veiktų kelias valandas per metus.
Mes tai patyrėme Norvegijoje. Beveik 100 proc. elektros gaminame hidroelektrinėse, todėl turėjome spręsti, ką reikės daryti sausros metais. Tuo tikslu kalnuose pastatėme milžiniškus vandens rezervuarus, kuriuose laikome vandenį sausros metams. Jie stovi nenaudojami po kelerius metus.
Tačiau šiuo metu, kai turime jungtis, mes jau galime tiekimo saugumą įsigyti Europos ar Šiaurės elektros sistemoje, apie sausrą galvoti nebereikia. Pavyzdžiui, kai bus jungtys su Baltijos šalimis, jei mums pritrūktų vandens, jūs mums galėtumėte elektrą tiekti iš atominės elektrinės, jei ją pastatysite. O savas trumpalaikes paklausos problemas jūs galėsite išspręsti importuodami elektrą iš mūsų.
Suprantu, kad yra ir politinė tokio sprendimo pusė. Turi pasitikėti, kad kaimynai dramatiškoje situacijoje tau padės, reikia institucijų ir taisyklių, kad būtum tikras, kad tai įvyks. Pernai, sausros metais, Švedija išjungė savo atomines elektrines, dėl to mūsų pačių problemos tapo tik didesnės“, - svarstė E. Hope'as.
Norvego profesoriaus, kuris į Lietuvą atvyko Baltijos agroverslo instituto kvietimu, nuomone, nors Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos šalį daro pažeidžiama, bet svarsto, kad Rusijai šiuo metu būtų pavojinga pasirodyti nepatikimu energijos tiekėju. Mat prasta reputacija šaliai reiškia didžiulius nuostolius.
„Žinoma, jei esi priklausomas nuo vieno tiekėjo, kaip Lietuva, tai esi pažeidžiamas. Todėl suprantu, kai politikai sako, jog vien dėl politinių neaiškumų reikia investuoti į atominę elektrinę.
Bet manau, jog Rusijoje vis labiau suvokiama, kad jiems svarbu atrodyti patikimu partneriu. Jiems Europos reikia tiek pat, kiek Europai Rusijos. Todėl ji vis labiau ir labiau taps patikimu partneriu.
Aš suprantu jūsų susirūpinimą. Manau, reikia sutarti dėl kontraktų, kurie politiškai būtų nenutraukiami. Manau, žala Rusijai dėl to, kad ji įgytų nepatikimo partnerio įvaizdį, būtų pragaištinga tarptautinėje integruotoje rinkoje. Galbūt tai ir naivus požiūris, juk aš nesu politinis ekspertas, politinės situacijos Rusijoje giliai neišmanau“, - svarstė E. Hope'as.
Norvegijos profesorius atsargiai vertina, ar Lietuvai apsimoka statyti atominę elektrinę. Pasak jo, tokį sprendimą šalis turėtų priimti pati, remdamasi ir savo politiniais sumetimais.
„Suprantu, kad atominė elektrinė Lietuvoje yra labai karštas klausimas. Manau, reikėtų galvoti visų pirma apie kainą. Tiek apie senosios elektrinės uždarymo kainą - o ji gerokai išaugo - tiek apie naujos elektrinės energijos kainą.
Naujosios elektrinės kaina padidės iš dalies dėl saugumo ir aplinkos apsaugos reikalavimų, atsiradusių po Fukušimos.
Iškyla klausimas – ar, turint priėjimą prie elektros iš aplinkinių šalių, vis dar reikia investuoti į atominę energetiką? Tai, žinoma, politinis sprendimas, pati valstybė sprendžia, ko jai reikia. Mano asmenine nuomone, elektros tiekimo saugumas atsiranda tada, kai integruojamasi į bendrą sistemą. Tai sumažins jūsų priklausomybę nuo Rusijos“, - dėstė E. Hope'as.
Profesoriaus kalba palaikantis atominę energetiką, mat jos Europai tikrai reikės. Nes iš vėjo ir kitų atsinaujinančių šaltinių elektrą gaminantys pajėgumai kuriami nepakankamai greitai.
„Norvegijoje dėl vėjo energetikos vyksta karšti debatai. Žmonės linkę galvoti, kad tai nereikalinga. Ir kad jie nenori, jog malūnai stovėtų netoli jų. Svarstoma, kad malūnus galima statyti kur giliau šiaurėje, galbūt vandenyje, bet „ne mano kieme“. Tas „ne mano kieme“ argumentas yra vis garsesnis ir garsesnis. Ir jo įtaka didės“, - numato E. Hope'as.
Šiuo metu vėjo energetika yra subsidijuojama, nes yra brangi. Pasak E. Hope'as, mažai tikėtina, kad ji artimoje ateityje ryškiau atgips. Tiek todėl, kad nėra daug technologinių galimybių jai pigti, tiek dėl to, kad vis garsėja susirūpinimas dėl jos įtakos aplinkai – dėl malūnų vaizdo, dėl jų skleidžiamo garso.