Ar pensija - senatvės slenkstis? (I dalis)

V. Alekna. Pastaraisiais metais vidutinė gyvenimo trukmė labai smarkiai nekinta. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į keletą niuansų. Visų pirma didėja disproporcija tarp miesto ir kaimo gyventojų vidutinio amžiaus. Lietuvos kaimuose gyvena senesni žmonės negu miestuose.

Vyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė taip pat skiriasi apie 11 metų. Ir dar vienas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti – tarp senyvo amžiaus žmonių daugėja labai senų žmonių. Ši statistika jaudina, nes seni žmonės, kaip ir vaikai, priklauso prie išlaikytinių. Labai seniems žmonėms reikia daugiau medicinos ir slaugos paslaugų.

Jaunesnio senyvo amžiaus asmenys galėtų dirbti ir užsidirbti, bet Lietuvoje taip jau susiklostė, kad žmonės gana anksti nustoja dirbti – išeina į pensiją.

Mūsų šalyje dėl amžiaus yra įvairių apribojimų. Pvz., eiti kai kurias pareigas taikoma 65 metų amžiaus riba, nors senėjimo proceso eiga, o kartu ir darbingumas yra labai individualus, priklauso ne tik nuo nugyventų metų skaičiaus, bet ir nuo išsilavinimo, fizinio pajėgumo, pažintinių funkcijų ypatybių, atliekamo darbo pobūdžio.

Pensinio amžiaus samprata, numatanti tam tikrą apibrėžtą senatvės slenkstį, kilo iš ekonominės srities ir plačiai įsitvirtino. Jo kriterijumi priimta laikyti tam tikrą kalendorinį žmogaus amžių (įvairiose šalyse dažnai skirtingą). Tačiau išėjimo į pensiją amžius, kaip takoskyra tarp darbingo ir nedarbingo gyvenimo tarpsnių, iš esmės yra praradęs savo turinį ir šiuolaikiniame moderniame pasaulyje nėra aktualus, o kai kada svarbių valstybei sprendimų siejimas su išėjimu į pensiją gali būti net ir žalingas.

L. Žalimienė. Kol kas Lietuvoje dominuoja supratimas, kad jeigu esi senas, tai gal tau geriau gyventi senelių namuose, o ne savo namuose, kur būtų pritaikyta aplinka, gautum reikiamą pagalbą ir būtum visavertis visuomenės narys. Negalima sakyti, kad visai nieko šioje srityje nedaroma. Matome, kas vyksta kitose šalyse, ir ta patirtis pas mus ateina. Bet Lietuvoje dar pasigendame aplinkos pritaikymo ir įvairių paslaugų vidutiniam pagyvenusiam žmogui, kuriam tikrai nereikia stacionarios globos, senelių namų, kuris galėtų gyventi savo namuose.

Kaip rodo praktika, jei kas nors atsitinka, tos pagalbos nelabai yra iš kur prašyti, nebent šalia yra vaikai, anūkai ar geri kaimynai. Kaip žinome, dėl šiuolaikinių šeimos pokyčių vaikai, anūkai būna dažnai gana toli arba nenusiteikę padėti.

Tada tas pasirinkimas visaverčiam pagyvenusio žmogaus gyvenimui nėra labai didelis. Ir mūsų visuomenės požiūris toks, kad pagyvenę žmonės nelabai jau turėtų ko norėti ir turėtų susitaikyti su padėtimi.

R. Lazutka. Sutinku, kad būstai daugiabučiuose yra nepritaikyti. Tačiau Lietuvoje palyginti daug žmonių vis dar gyvena kaimuose, namuose, kur nėra elementarių buitinių patogumų: vandentiekio, centrinio šildymo. Senas žmogus miestelyje ar vienkiemyje, net jei būtų pajėgus gyventi savarankiškai, to daryti negali, nes turi pats atsinešti vandens, malkų. Ir tai – didelė problema.

Ši problema sprendžiasi savaime, nes tie žmonės tiesiog miršta. Ištuštėja kaimai, miesteliai. Labiau pažengusiose urbanizuotose šalyse sąlygos geresnės, tuo požiūriu Lietuva yra menkiau pasirengusi. Yra papildomas rūpestis, kaip pagerinti tokių žmonių gyvenimą.

R. Lazutka. Atsakydamas aš patikslinsiu ir atkreipsiu dėmesį į pirmąjį klausimą. Kalbant apie vidutinę gyvenimo trukmę, reikėtų pasakyti, kad Lietuvoje pagyvenusių žmonių – sulaukusių 60 ar 65 metų – gyvenimo trukmė ilgėja labai pamažu. Ir tai – tik moterų, o vyrų beveik nesikeičia. Visuomenė senėja jau vien dėl to, kad gimstamumas smarkiai kritęs. Kitas dalykas – taip yra ir dėl vadinamųjų „nenatūralių“ mirčių, t. y. dėl nelaimingų atsitikimų, smurto, savižudybių, avarijų keliuose.

Žuvusių avarijose žmonių skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais gerokai sumažėjo, bet į avarijas dažniausiai patenka ar kitaip žūva jauni žmonės.

Vyresnio amžiaus sulaukusių žmonių gyvenimo trukmė nelabai ilgėja, nes jų gyvenimo sąlygos nelabai palankios arba jie turi ankstesnių susirgimų. Tuo mūsų senėjimo procesas skiriasi nuo kitų Europos valstybių, kur gyventojų vidutinis amžius ilgėja dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad gimstamumas yra kritęs, ir dėl to, kad žmonės ilgiau gyvena.

Lietuvoje vidutinis gyventojų amžius ilgėja dėl to, kad krito gimstamumas, dėl mirčių jauname amžiuje ir dėl jaunų žmonių emigracijos pastaruoju metu.

Minėtas didelis vyrų ir moterų gyvenimo trukmės skirtumas būdingas pokomunistinėms šalims, Vakarų šalyse tas skirtumas gerokai mažesnis.

V. Alekna. Dar viena sritis, kur Lietuva gauna demografinį smūgį į paširdžius – emigracija. Daugiausia išvažiuoja 30–40 metų, t. y. darbingo amžiaus, žmonės. Tai dar viena mūsų šalies visuomenės senėjimo priežastis, kurią iliustruoja senų žmonių dalies augimas. Senatvės lygis skaičiuojamas pagal tai, koks yra šešiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių skaičiaus santykis su visa populiacija. 2001 m. gyventojų senatvės lygis Lietuvoje buvo 19,3 proc., o 2010 m. jis smarkiai šoktelėjo – iki 20,9 proc.

Galima prognozuoti, kad 2030 m. beveik kas trečias Lietuvos gyventojas bus 60 metų ir vyresnio amžiaus. Kadangi nedirbančius senyvo amžiaus žmones tenka išlaikyti dirbantiesiems, didelė dalis visuomenėje sukurtos gerovės nukreipiama socialiniams ir medicininiams poreikiams tenkinti. Siekiant išsaugoti socialines garantijas visuomenėje vyksta pajamų ir išlaidų perskirstymas – didėja krūvis pensijų sistemai ir sveikatos apsaugos paslaugų plėtros poreikis.

R. Lazutka. Pastebime, kad Lietuvoje ryšiai tarp kartų yra glaudesni. Suaugę vaikai daugiau lanko ir padeda tėvams, o tėvai – vaikams. Tokioje visuomenėje ypač skaudi emigracija, nes visuomeninės tarnybos neperima šeimos funkcijų. Kai jaunoji karta išvažiuoja, o tėvai lieka čia, žinoma, jiems galima pervesti pinigų, bet priežiūros trūksta.

***