Skaičiai liudija, kad Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal būstų nuosavybės rodiklius: nekilnojamojo turto valdytojų Lietuvoje yra 93 proc. 57 proc. mūsų šalies žmonių gyvena butuose, o 43 proc. – privačiuose namuose. Turėti nuosavus namus Lietuvoje yra privaloma.
Kitas klausimas – ar suprantame, kad tos sienos, tarp kurių gyvename, yra mūsų turtas, kuris turi vertę ir kainuoja pinigus?
Antai „PZU Lietuva” atlikus tyrimą ir pasiteiravus, ką mūsų šalies gyventojai per 20 metų sukaupė, būstą kaip savo turtą įvardijo 63 proc. apklaustųjų. Reikšmingesnių santaupų, sukauptų per du dešimtmečius, sakė turintys vos 2 procentai apklaustųjų.
Statistikos departamento duomenimis, apie devynis dešimtadalius Lietuvoje sukaupto turto sudaro nekilnojamasis turtas, o vieną dešimtadalį – pinigai. Tiesa, ši proporcija gali svyruoti pagal nekilnojamojo turto vertę rinkoje, tačiau akivaizdu, kad didžiausią mūsų turimo kapitalo dalį sudaro būstas – namas ar butas, kuriame gyvename.
Turtą kaupiame plytomis
Ekspertai teigia, kad tokias nuosavybės tendencijas lėmė istorijos vingiai. Žlugus sovietų sistemai žmonės galėjo privatizuoti būstą, kuriame gyveno, ir tai labai noriai padarė, nes suprato, ką įsigyja. Būstas buvo pirma ir pagrindinė turto rūšis, kurią gyventojai norėjo turėti, kitokių turto formų anuomet nelabai kas ir žinojo. Daugelis žmonių pasirinko saugiausią investavimo būdą – įsigijo namus, kuriuose gyveno. Po Statistikos departamento apklausos paaiškėjo, kad maždaug pusė gyventojų sunkiai per trumpą laiką sugebėtų padengti netikėtas 500 litų dydžio išlaidas, o tai reiškia, kad žmonės neturi santaupų.
Vakaruose įsigyjamas būstas, net ir mokant paskolą už jį, kartais pavadinamas ketvirtąja pensijų pakopa, kai nuosavybė kaupiama kaip nekilnojamasis turtas. Manoma, kad šį turtą bus galima paversti pinigais, kai to prireiks. Finansų specialistai sutaria, kad į savo būstą vis dar neišmokstame žiūrėti kaip į turtą – gana daug nepasiturimai gyvenančių žmonių net nesvarsto, kad galėtų savo būstą pakeisti į mažesnį ar apsigyventi kitoje vietoje, o skirtumą už parduotą turtą pasiimti pinigais.
Vakarų šalyse žmogui suteikiamos didesnės socialinės garantijos nei Rytų Europos kraštuose, todėl mūsų šalyje žmogus dažniau nusiteikęs savimi pasirūpinti pats, nes socialinės pagalbos jam neužteks.
Būstas yra vienas iš socialinio saugumo veiksnių visam gyvenimui. Lietuvoje saugios senatvės garantija yra savas stogas virš galvos. Taigi didžioji visuomenės dalis turi nuosavus namus, bet vis dar neįvertina, kad yra turtinga.
Namai palikti likimo valiai
Dar vienu paradoksu finansų specialistai laiko atsainų mūsų visuomenės požiūrį į tai, ką esame sukaupę. Lietuvos draudikų asociacijos tarybos pirmininkas, draudimo bendrovės „PZU Lietuva” generalinis direktorius Marius Jundulas tik skėsteli rankomis paklaustas, ar mokame saugoti savo turtą.
Pasak jo, tik 13 proc. žmonių yra apdraudę savo namų turtą – būtent šis rodiklis draudikui atrodo reikšmingas, nes jis rodo, kiek žmonių iš tiesų supranta, kad turi turto.
Būsto draudimu pasirūpino 53 proc. namą turinčių gyventojų, o butų apdrausta tik apie 20 proc. Didžiąją dalį šių apdraustų butų neabejotinai sudaro tie, kurie pirkti iš paskolos, taigi jais pasirūpinta banko reikalavimu.
Paklaustas, kodėl savo pagrindiniu turtu – būstu – nepasirūpiname taip, kaip kitais vertingais daiktais, draudimo bendrovės „PZU Lietuva” generalinis direktorius M. Jundulas mano, jog mūsų žmonėms vis dar atrodo, kad jiems nieko bloga neatsitiks.
Turintiems pinigų namie ar aukso papuošalų ateina į galvą nusipirkti seifą už kelis tūkstančius litų. Bet žmogui suprasti, kad turi nesaugomo turto už kelis šimtus tūkstančių litų, yra nelengva.
Žmonės nesijaučia esą turtingi. M. Jundulas teigia, jog retas žmogus įvertina, kad ne televizorius ar sulčiaspaudė yra jo turtas, o būtent tos sienos ir stogas, tarp kurių jis pasirengęs gyventi ilgus dešimtmečius, yra didžiausias kapitalas.
„Dėl pinigų banke esame ramūs, nes žinome, kad jie apdrausti. Bet savo didžiąją turto dalį – būstą – esame palikę likimo valiai”, – mano M. Jundulas.
Draustis turėtų skurdžiausi
Jo teigimu, ne vagys, o būtent stichinės nelaimės, avarijos ir gaisrai sunaikina tai, ką esame užgyvenę. Šiems nuostoliams padengti Lietuvos gyventojai per metus iš savo kišenės turi išleisti apie 200 milijonų litų. Būtent tokia suma per metus nuskursta Lietuvos gyventojai, nedraudę savo nekilnojamojo turto.
„Turto apsauga patikėta pačiam žmogui, tačiau turto netekę pagalbos kreipiamės į valstybę. Vilkaviškyje sprogus namui dėl dujų nutekėjimo, visi namo gyventojai liko gatvėje.
Škvalui sugriovus namus, tarsi savaime suprantama buvo laukti pagalbos iš valstybės. Žmonės manė, kad namų praradimas yra net ne jų problema”, – vyraujantį požiūrį į turto saugojimą dėstė M. Jundulas.
Pasak jo, drausti turtą turėtų skurdžiausia visuomenės dalis, nes būtent ji neturės pinigų iš naujo atkurti tai, ką ugnis gali sudeginti ar sugadinti butą užpylę kaimynai.
Tačiau kol kas yra taip, kad draudimu pasirūpina tie, kurie yra turtingesni, t.y. sukaupę daugiau, žinantys savo turto vertę, suprantantys nuostolius, todėl linkę išsaugoti tai, ką turi. Sukaupti turtą kainuoja nemažai pastangų, tačiau suprasti jo vertę ir išsaugoti – tai Lietuvos gyventojai neretai ignoruoja.