„Jei tuomet būtume žinoję tai, ką žinome šiandien, klientams nebūtume leidę prisiimti tiek rizikos”, – sako A. Načajus.
Buvę klientai įsitikinę, kad bankas juos suklaidino siūlydamas investuoti skolintus pinigus. Kovos teismuose dėl delspinigių smogė ir banko reputacijai.
– Kodėl bankas tuomet siūlė paskolinti investicijoms į SASO?
– SASO yra garantuotas produktas, nes sėkmės atveju jų savininkui atitenka visas numatytas prieaugis, o bankas garantuoja, kad išpirkimo metu bus išsaugota visa nominali suma, net jeigu rinkos kris. Tuo metu, kai siūlėme šį produktą, pastebėjome, kad klientai norėtų didesnės grąžos, todėl nusprendėme skolinti.
Investicijas į SASO atgauni bet kuriuo atveju, tačiau už pasiskolintas lėšas mokėti palūkanas reikia irgi bet kokiu atveju.
Pats skolinimasis nebuvo plačiai reklamuojamas.
Tokią galimybę siūlėme pasiturintiems, turintiems verslo ar investicijų patirties žmonėms, kurie turėjo laisvo turto, sudarėme galimybes jį „įdarbinti”. Tai tikrai nebuvo masiškai siūlomas produktas.
– Tačiau tarp investuotojų už skolintas lėšas pasitaikė ir studentų. Kodėl?
– Žinoma, galėjo pasitaikyti ir atsitiktinių žmonių, mes negalime uždrausti įsigyti. Buvo asmenų, kurie nebuvo tipiški klientai, o jiems siūlomas produktas nebuvo tipiškas.
Šiaip vidutinis klientas skolintomis lėšomis investavo apie 2 milijonus litų į SASO.
Gaila, kad linčiuojamas pats SASO produktas, nes ginčai teismuose vyksta ne dėl jo, o dėl palūkanų, kurias klientai įsipareigojo mokėti pirkdami obligacijas skolintomis lėšomis.
98 proc. klientų neįkeitė jokio nekilnojamojo turto, o investavo savo lėšas. Su jais jokių ginčų nekilo. Likę 2 procentai investavo skolintas lėšas, įkeisdami nekilnojamąjį turtą, ir dabar kai kurie jų tai ginčija teisme.
Iš viso per tuos kelerius metus banko obligacijų klientai įsigijo beveik už milijardą litų. Tai parodo, kad su akcijų rinkomis susietos obligacijos buvo gana populiarios, nes leido nemažai uždirbti.
Reikėtų prisiminti ir bendrą aplinką: 2006–2007 metais buvo didelis rinkos pakilimas, bendra atmosfera taip pat lėmė, kad žmonės siekė pasinaudoti galimybe uždirbti daugiau, nes tam buvo palankios sąlygos. Taigi buvo nemažai žmonių, kurie iš SASO neblogai uždirbo.
Iš tų, kurie dabar ginčija teismuose, kai kurie atėjo pas mus išgirdę, kaip kaimynai gerai uždirbo iš SASO. Šiaip šis produktas nebuvo plačiai reklamuojamas. Jis būdavo pristatomas asmeniškai arba klientai sužinodavo vieni iš kitų.
Žinoma, investuoti skolinantis yra rizika. Todėl siūlėme šią strategiją pasiturintiems žmonėms, taip siekdami kuo labiau tą riziką sumažinti. Tačiau, kaip matyti, tai nevisiškai pavyko.
– Kaip įspėdavote klientą, kad pirkti SASO už skolintas lėšas gana rizikinga?
– Visi klientai pasirašė ir patvirtino, kad susipažino su dokumentais, kuriuose buvo nurodyta, kad minimali grąža yra nulis, ir apibūdinta rizika: galima neuždirbti rinkoms krintant arba nutraukus sutartį pirma laiko.
Tie, kurie skolindavosi, pasirašydavo skolinimosi sutartį. Palūkanos sutartyje būdavo fiksuojamos visam laikotarpiui.
Įkeisti nekilnojamąjį turtą reikėjo tam, kad būtų užtikrintas palūkanų mokėjimas. Tai buvo numatyta tokiam atvejui, jei rinkos kristų, o klientas nemokėtų palūkanų, jos būtų išieškomos iš užstatyto turto.
Nuo 2007 metų pabaigos kiekvieną klientą, kuriam investavimas skolintomis lėšomis netiko pagal jo patirtį, raštu įspėdavome. Taigi klientai buvo ir papildomai įspėti dėl rizikos.
– Ar jie atsižvelgė į šiuos įspėjimus?
– Prisiminkite, koks tada buvo laikas: visi skubėjo investuoti, nes rinkos augo milžinišku greičiu. Tie žmonės, kurie investavo skolintas lėšas, dažnai neatsižvelgdavo į mūsų perspėjimus.
– Kaip elgėtės, kai pastebėjote, kad prasidėjo akcijų rinkų krytis?
– Kai 2008 metų rudenį bankrutavo „Lehmann Brothers”, akcijų kursai pradėjo judėti žemyn. Tada ir pradėjo aiškėti, kad daugeliu atvejų klientai negaus pelno iš SASO. Kai kurie pardavė anksčiau, kai kuriems baigėsi terminas. Dauguma obligacijų pirko 2007 metais, jos buvo išpirktos 2010-aisiais.
Klientams buvo aiškinama situacija, kartu tariamasi, ką daryti. Ypač su tais, kurie buvo pasiskolinę. Jie buvo iš anksto informuojami apie jų įsipareigojimus.
– Investavę į SASO obligacijas dabar įrodinėja, kad jie nebuvo profesionalūs investuotojai. Kur yra riba tarp profesionalo ir ne?
– SASO tinkamas daugeliui neprofesionalių investuotojų. Todėl, kad yra apsauga: kiek įdėjai, tiek atgausi, o grąža priklauso nuo pokyčių rinkose.
Viskas pasikeičia, jei skoliniesi. Tada atsiranda rizika. Teisinis apibrėžimas labai griežtas: profesionalūs investuotojai iš esmės yra bankininkai, makleriai arba turintys labai didelę patirtį. Taip yra visoje Europoje.
Profesionalūs klientai galėjo (o tam tikra dalis pagal savo išsilavinimą, investavimo patirtį ir turėjo) suprasti, kokią riziką jie prisiima.
Mus labai stebina, kai buvę bankų vadovai teigia nesupratę, kas jiems buvo siūloma, kad už paskolą jiems reikės mokėti palūkanas. Nors teismas nustatė, kad klientas galėjo ir turėjo suprasti sutarties sąlygas, nusprendė, jog dėl kilusios krizės susidariusį nuostolį reikia pasidalinti bankui ir klientui.
– Kaip vertinate tai, kad teismai priėmė gana skirtingus sprendimus banko ir klientų atžvilgiu?
– Yra bylų, kur teismas pripažino, kad klientams reikia padengti palūkanas. Tai – klientai, kurių investavimo patirtis nebuvo labai didelė. Tačiau kitu atveju, kai sprendžiami daug patirties investavimo srityje turinčio žmogaus ginčai, teismas kartais stoja jo pusėn.
Tai atrodo labai keista. Investavimo srityje patyrę klientai sugeba teisme įrodyti, kad jie nesuprato sutarties sąlygų.
Kitose bylose, kuriose dalyvauja mažiau patyrę asmenys ir būtų galima abejoti, ar jie iš tiesų suprato riziką, teismai nusprendžia, kad jie patys už tai atsakingi.
Nerimą kelia du viešojoje erdvėje labiausiai išgarsėję atvejai, susiję su žinomu verslininku ir buvusiu bankininku.
Tokie sprendimai, kurie anuliuoja sutartis arba leidžia nesilaikyti sąlygų, kenkia visam bankų sektoriui, menkina skolinimo galimybes.
Tai – pavojingas precedentas. Juk tokioje besiformuojančioje teisinėje terpėje gali atsirasti ir tokių, kurie įsigijo būstą, mokėjo palūkanas, o dėl pasaulinės ekonominės krizės jo vertė nukrito. Todėl dabar bandys palūkanas susigrąžinti ar panašiai.
Nors įstatymai vienodi, atrodo, kad vieniems piliečiams galioja viena tvarka, kitiems – kita.
Kaip atrodo valstybės, kur įstatymai veikia skirtingai skirtingiems žmonėms, toli ieškoti nereikia, turime pavyzdžių kaimynystėje.
Nesinorėtų, kad ir Lietuvoje formuotųsi tokia tradicija, nes tai niekam nenaudinga. Naudinga tik grupelei žmonių, kurie, prisidengdami nepatyrusių investuotojų vardu, siekia panaikinti jų pačių pasirašytas sutartis ir išvengti įsipareigojimų vykdymo.
– Kaip visa tai vertina banko savininkai?
– Jie viską akylai seka. Jiems irgi sunku suvokti, kad tais atvejais, kai jaučiamės teisūs, teismai nusprendžia kitaip.
– Ar SASO obligacijos buvo siūlomos ir Norvegijoje, kur veikia jūsų savininkai?
– Taip, buvo. Ten taip pat buvo kilę ginčų, bet juos kėlė tikrai ne tokie žmonės kaip Lietuvoje. Įstatymai gina smulkiuosius investuotojus.
Norvegijoje buvo konstatuota, kad SASO obligacijos nėra sudėtingas produktas. Be to, banko pareiga paaiškinti, o kliento – susipažinti su produktu ir sutarties sąlygomis prieš ją pasirašant, jei iškyla klausimų – klausti.
Apskritai pasaulyje SASO mažmeniniams klientams pradėtas siūlyti apie 2000 metus, tik dabar jo populiarumas sumažėjęs dėl padėties finansų rinkose. Pasaulyje SASO obligacijos buvo labai populiarios didelių palūkanų periodu.
– Ar nesvarstėte taikiai baigti ginčus su klientais, o palūkanas jiems anuliuoti?
– Banko darbas – skolinti ir uždirbti iš palūkanų.
Nebuvo pagrindo klientų atleisti nuo prievolės, ypač mano minėtais atvejais. Čia apskritai kyla klausimas, ar saugu Lietuvoje skolinti lėšas. Gal saugu skolinti tik smulkiesiems, iš kurių galima atgauti palūkanas, o stambiesiems – nebe?
Teismų praktika čia labai svarbi. Kai bankas skolina klientui pinigus, jis, ko gero, dabar jau iš anksto turi įvertinti, ar galės skolininkas užginčyti paskolą teisme, ar ne. Mes su tokiu požiūriu nesutinkame, todėl sieksime, kad tai svarstytų aukštesnės instancijos teismas.
– Kuo rizikavo bankas, o kuo – klientas, imdamas paskolą investuoti?
– Klientai tikėjosi didesnio pelno. O palūkanas reikia mokėti, nesvarbu, kaip seksis. Tokią riziką jie prisiėmė.
Mes laikėmės įstatymų, ir visi lig šiol vykę teismai aiškiai pripažino, kad kokių nors tyčinių veiksmo nebuvo.
Kai kas nors nepasiseka, nuomonių gali būti įvairių. Tačiau reikia sėstis ir tartis, nustatyti aiškias taisykles visiems rinkos dalyviams, o ne po penkerių metų pareikšti, kad nebuvome pasiruošę, buvome blogi.
– Ar buvo atvejų, kai bankas perėmė klientų turtą?
– Buvo pavienių atvejų, tik senokai. Iš tų 2 procentų klientų, kurie pirko SASO, dalis turtą pardavė ar sumokėjo kitomis lėšomis.
– Kiek tebėra skolingi palūkanų SASO obligacijų pirkėjai?
– 2011 m. gruodžio 31 d. bankas buvo atsakovas 10 civilinių bylų, kuriose yra 46 ieškovai, o bendra bylinėjimosi suma – apie 28,4 mln. litų. Tai – ginčijama suma dėl banko išleistų SASO, kurias klientai įsigijo už paskolintas lėšas.
– Ką bankas prarado šioje kebeknėje?
– Atsirado neigiamų atsiliepimų, kenkiančių banko dalykinei reputacijai. Šiandien tokio skolinimosi būdo jau nesiūlytume. Reikia pripažinti: jei tuomet būtume žinoję tai, ką žinome šiandien, klientams nebūtume leidę prisiimti tokios rizikos.
Labai svarbi ir teisinė aplinka. Daug kas skundžiasi, kad bankai mažai skolina.
Bet jei teismai ir toliau laikysis tokios pat praktikos, skolinimas dar labiau mažės, o mūsų atsilikimas, tarkime, nuo Estijos, dar labiau augs.