Tečerizmas, reiganomika, kubilizmas - atgyvenusios ekonominės teorijos?

Griežto taupymo ir didelių mokesčių politika, už kurią Briuselis gyrė Andriaus Kubiliaus vadovaujamą Lietuvos ministrų kabinetą, Europos Sąjungoje tampa nebepageidaujama, ją keičia kairieji šūkiai „neskausmingai gaivinti ekonomiką”.

„Ūkininko patarėjas” paklausė žinomų Lietuvos finansininkų, ekonomistų ir politikos apžvalgininkų, ar mūsų Vyriausybė galės, Europos Sąjungai krypstant į kairę, tęsti dabartinę savąją „suveržtų diržų”, „kareivinių kapitalizmo” politiką - taupyti iš paskutiniųjų jėgų, skolintis iš pasaulinių kapitalo rinkų, o ne iš Tarptautinio valiutos fondo, nemažinti mokesčių, nedidinti minimalių algų.

„Kol kas ES politinis ir ekonominis kairėjimas dar nėra visuotinis. Galingiausiai ES šaliai – Vokietijai – tebevadovauja krikščionė demokratė Angela Merkel, kartu su buvusiu Prancūzijos prezidentu Nicolas Sarkozy pasiūliusi Bendrijai griežtos finansinės drausmės sutartį ir įkalbėjusi kitas šalis ją pasirašyti.

Jeigu Europos Sąjungoje atsiras naujų lyderių, kurie iškovos, kad sutartis būtų pakeista, o kiekvienai ES šaliai - leidžiama skolintis ir išlaidauti, tik tada galima būtų svarstyti, kaip tai paveiks Lietuvos ekonominę politiką.

Kol kas Europoje nėra įtikinamų pavyzdžių, kad netaupant kam nors pavyko nugalėti skolų krizę”, - „Ūkininko patarėjui” tvirtino Baltijos naujienų agentūros (BNS) vyriausiasis redaktorius ir direktorius Artūras Račas.

Pasak A. Račo, pagal tai, apie ką kalba dabartiniai Lietuvos partijų populiarumo reitingų favoritai „darbiečiai” ir socialdemokratai, tarsi atrodytų, kad atėję į valdžią po spalį vyksiančių Seimo rinkimų jie keis šalies ūkio raidos kryptį. „Seimo narė socialdemokratė Irena Šiaulienė per televiziją žadėjo daugybę pridėtinės vertės mokesčio lengvatų.

Artėjant rinkimams, be abejo, bus pabalnotas ir labiausiai kairiųjų mylimas arkliukas – pradėta kalbėti apie progresinius mokesčius. Lietuva ateinančiais metais lyg ir turėtų gyventi pagal kitokį ekonomikos modelį.

Tačiau opozicija vienaip kalba iki rinkimų ir gerokai nuosaikesniu tonu - kai po trumpos triumfo nakties vėliau tenka užsikrauti atsakomybę už subalansuotą valstybės biudžetą ir šalies tarptautinius finansinius įsipareigojimus.

Nemanau, kad būsimoji šalies administracija pasiryžusi skolintis negalvodama apie pasekmes, kad tik ištesėtų rinkimų pažadus. Pasiūlymų, kaip kitaip surinkti pajamų į valstybės biudžetą, iš šiandieninės opozicijos negirdžiu. Progresiniai mokesčiai nesiskaito”, - tikino A. Račas.

BNS direktoriaus nuomone, ekonominis populizmas Lietuvoje gali vešėti todėl, kad nemaža mūsų visuomenės dalis nelabai supranta, kaip veikia valstybė: žmonės reikalauja pensijų, nemokamo gydymo, socialinių pašalpų, tačiau savo pajamas slepia „šešėlyje”.

„Kol Lietuvos piliečiai neįsisąmonins, kad, patiems tūnant „šešėlyje”, negalima reikalauti paslaugų iš valstybės, tol nieko niekada nepasieksime, kiek betaupytume, beskatintume ekonomikos plėtrą, didintume ar mažintume mokesčius”, - didžiausią Lietuvos visuomenės mąstymo ydą ir logikos klaidą nurodė A. Račas.

Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Ekonominės politikos katedros docentas, socialinių mokslų daktaras Stasys Valentinavičius pats paklausė „Ūkininko patarėjo”, kokiais Vakarų Europos kairiųjų ekonominiais patarimais galėtų pasinaudoti A. Kubiliaus Vyriausybė.

„Juk prezidentas F. Hollande'as nepasakė nieko naujo, tik pakartojo amžiną socialistų siekį – apmokestinsime turtinguosius!” – tvirtino ekonomistas S. Valentinavičius. Jo nuomone, Lietuvos kairiųjų galimybės po rinkimų „pašalinti dešiniųjų naktinės mokesčių reformos pasekmes ir ištaisyti kitas žalingas konservatorių bei liberalų klaidas” – labai ribotos.

„Apmokestins verslą, kapitalą? Bet jeigu ypač greitai ir per stipriai – užsienio investicijos į Lietuvą nutrūks. Vadinamuosius prabangos mokesčius sektųsi didinti labai išsivysčiusiose šalyse. Štai Skandinavijos kraštuose, Didžiojoje Britanijoje mokesčiai į valstybės biudžetą smarkiai pranoksta mūsiškius, bet ir švedų, britų gyvenimo lygio tegalime pavydėti. Vis dėlto, atrodo, Lietuvos Vyriausybėms teks šiek tiek labiau apmokestinti verslą ir mažiau – samdomąjį darbą, dirbančiuosius”, - atsargiai spėliojo docentas S. Valentinavičius.

Socialinių mokslų daktaro S. Valentinavičiaus nuomone, jokios politinės pakraipos ministrų kabinetas objektyviai jau nebegalės sugrąžinti Lietuvos į 2006-2007 metus, kai socialdemokratų ir jų partnerių „socialiai orientuota ekonominė politika” (didinamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos „Sodros” išmokos) tik gerokai išaugino biudžeto deficitą.

„Dėl to pasaulinė ekonomikos krizė Lietuvą užklupo visiškai nepasirengusią tokiam išbandymui. Reikėjo sekti estais, nesišvaistyti pašalpomis, bet pasilikti atsargų”, - įsitikinęs Vilniaus universiteto mokslo darbuotojas S. Valentinavičius.

Net ir A. Kubiliaus Vyriausybės antikrizinė politika buvo dar per daug socialistiška. Ji gerokai skyrėsi nuo tradicinių konservatoriškų būdų ūkio sunkmečiui įveikti. Tokių, kokius premjerė Margaret Thatcher 1979 m. pasiūlė Jungtinei Karalystei, o prezidentas Ronaldas Reaganas 1981 m. – Jungtinėms Valstijoms.

„Tečerizmo” ir „reiganomikos” esmė – visiškai išlaisvinta asmeninė iniciatyva, pašalintos kliūtys smulkiam ir vidutiniam verslui pradėti, jokių monopolijų, tik nuolatinė konkurencija, kova dėl vartotojų, maži mokesčiai, privačios aukštosios mokyklos ir ligoninės, kuo mažiau biurokratinių įstaigų ir neprivatizuotų pramonės šakų, atšaukta valstybės socialinė labdara (vargšus valgydina ir aprengia ne valdžia, bet milijardieriai filantropai, įvairūs motinos Teresės pasekėjai, vienuolijos, humanitarinės, gailestingumo organizacijos).

„Negalima sakyti, kad daugelio ES vyriausybių propaguojamas biudžeto lėšų taupymas visiškai nebemadingas. Pirmaisiais krizės metais jis buvo nepamainomas. Bet dabar taupymas turi būti ir protingas. Vien apribojant poreikius ir grimztant į skolas problemos niekur nedingsta, tik nukėlinėjamos ateičiai. Tai joks sprendimas”, - „Ūkininko patarėjui” aiškino „Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Pasak skandinavų bankui atstovaujančio analitiko, A. Kubiliaus Vyriausybė neįgyvendino pensijų ir sveikatos apsaugos reformų, dėl to neramu, kad po kiek laiko vėl nereikėtų veržtis diržų. „Europos socialistai ir socialdemokratai sugebėjo įtikinti dalį žemyno rinkėjų, kad tik rimtos struktūrinės reformos išjudintų sustingusią ekonomiką, padėtų išvengti tokių pramonės ir finansų sistemos nuosmukio spąstų, į kuriuos pasaulis pateko 2008-aisiais.

O visų socialinių sukrėtimų pasekmes pirmiausiai ir skaudžiausiai pajunta vargingiausieji visuomenės sluoksniai, taip pat ir dalis viduriniosios klasės”, - Europos kairiųjų populiarėjimo priežastis atskleidė Ž. Mauricas. Pasak Ž. Maurico, naujieji kairieji tvirtina, kad tik nuolat augant ekonomikai ES šalys ilgainiui sugebės sumažinti ne tik savo biudžetų deficitus, bet ir skolas, per krizę padidėjusias dešimtimis milijardų eurų.

„Kairieji teisingai kritikuoja diržų veržimosi politiką, bet didinti visus be išimties mokesčius – irgi ne išeitis. Verslui tai būtų skaudus, triuškinamas smūgis. Samdomąjį darbą Lietuvoje slegia bene didžiausi Europoje mokesčiai. Progresiniai mokesčiai tą naštą padarytų dar sunkesnę. Ypač nukentėtų kvalifikuoti specialistai. Juk informacinių technologijų ekspertai gali uždirbti ir po 5 tūkst. Lt per mėnesį.

Jeigu iš jų atlyginimų dar daugiau bus atskaičiuojama į valstybės biudžetą, tai tie žmonės susikraus savo mantą ir su šeimomis visiems laikams išvyks į užsienį. Gal ne taip skausminga būtų labiau apmokestinti vartojimą, nekilnojamąjį turtą”, - valstybės pažangą stabdančius ir skatinančius politikų veiksmus įvardijo Ž. Mauricas.

„Nordea Bank Lietuva” ekonomisto Ž. Maurico nuomone, šiuolaikinė Lietuva panaši į obelį, kurios apatinės šakos tiesiog nusvirusios nuo prinokusių, sultingų, ranka lengvai pasiekiamų obuolių. „Lietuvos valdžia be ypatingų pastangų gali labai padėti verslui, sumažinti skurdą, emigraciją.

Pirmiausia, pasistengusi, kad kuo mažiau gyventojų išsisuktų nuo mokesčių, užuot keitusi jų tarifus. Ir ne žodžiais, o darbais stojusi į kovą su „šešėline ekonomika”, - vaizdingą mūsų šalies palyginimą su vaismedžiu „Ūkininko patarėjui” paaiškino finansų rinkų stabilumo analitikas Ž. Mauricas.